Į bedarbių armiją stoja karininkai

Nei darbo, nei pensijos

Kelios dešimtys Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Karo prievolės administravimo tarnyboje (KPAT) tarnavusių kapitonų ir vyresniųjų leitenantų tapo pirmojo masinio karininkų atleidimo aukomis.

"Skaudžiausia net ne tai, kad netekome darbo, o kad esame apgauti, sugniuždyti, - sakė "Respublikai" į atsargą išleidžiamas kapitonas R.V. (pavardė redakcijai žinoma). - Kariuomenės iniciatyva nutraukiamos terminuotos sutartys. Kai kuriems jos turėjo baigtis jau šįmet, bet daugeliui tik po 4-5 metų. Nesitikėjo žmonės tokios neteisybės".

Pasak vos 30-metį perkopusio vyro, jo dabar jau buvusios darbovietės interneto tinklalapyje jaunimas agituojamas tapti profesionaliais kariais - pabrėžiamas tarnybos prestižas, socialinės garantijos, karjera, galimybė užsitarnauti valstybinę pensiją ir t.t. Tačiau tarp atleidžiamų jo kolegų yra ne vienas, kuriam iki 20 metų tarnybos stažo, kai galima pretenduoti į kario valstybinę pensiją, liko keletas metų arba vos keli mėnesiai.

"Manau, pensija - ne tik socialinė garantija, o ir moralinis atlygis žmogui už nepriekaištingą tarnybą. 19 metų ir 20 - ar didelis skirtumas? Bet vos kelių mėnesių pritrūkęs pensijos negausi. Tačiau net tiems porai mėnesių tau vietos kariuomenėje neatsiranda, - neslėpė apmaudo pašnekovas. - Yra gi kažkokie lūkesčiai žmonių, šeimų. Mūsų žmonos dažnai nedirba, nes kariuomenėje kas treji metai vyksta rotacija - keičiasi tarnybos vietos, - ir joms naujoje vietoje darbą rasti pasiseka ne visada. Tenka gyventi ir nuomojamuose būstuose, dulkėse, su pelėmis. Žmonos aukojasi, praranda profesijas, vaikai keičia mokyklas... Kai viską prisimeni, pagalvoji - ir dėl ko visa tai? Netenka prasmės tavo pasirinkimas tarnauti".

Atsikrato kapitonų

Paklausta, ar nesudrebėjo ranka vienu ypu pasiunčiant į darbo biržą daugiau nei 30 Lietuvos karininkų, krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė neprisiminė, ar iš tiesų tokį įsakymą pasirašė, bet patikino, kad "tai tikrai bus".

"Man tenka tai daryti, nes KPAT struktūra buvo labai išpūsta, kainavo per metus apie 16 mln. litų, buvo 250 darbuotojų, dabar liks apie 90, - vardijo skaičius ministrė, bet tiksliai neprisiminė, kiek milijonų bus sutaupyta. - Paaukodami iš mūsų pustuščio biudžeto beveik 200 tūkst. litų, tuos žmones dar 2 mėnesiams įtraukėme į rezervą, kad kariuomenė galėtų atsirinkti geriausius. Tuo metu jiems buvo mokamas visas atlyginimas. Labai prašiau, kad atidžiau būtų žiūrima į žmones, turinčius šeimas, bet, matyt, neįmanoma buvo sutalpinti visų į tą skaičių".

R. Juknevičienė apgailestavo, kad po keliolika metų tarnavę kariškiai negaus valstybinių pensijų, nes ištarnauti likusius metus jiems kariuomenėje pagal jų laipsnius ir kvalifikaciją vietos neatsirado.

"Kapitonams nėra vietų, deja. Kapitonų yra toks perteklius, kad net graudu žiūrėti, - guodėsi ministrė. - Ne dėl taupymo, o dėl racionalumo šitie sprendimai padaryti. Niekas to iki šiol nedarė, laukė, kol gyvenimas sudėlios. Bet kariuomenė - ne darbo birža".

Dalis karininkų ryžosi kovoti už teisybę, padedami viešosios įstaigos "Karių teisių gynimo centro". Krašto apsaugos ministrei jie pateikė jau apie 10 skundų.

Komentaras

Audrius BUTKEVIČIUS
Signataras, pirmasis krašto apsaugos ministras

Senovės Romoje legionieriams, atitarnavusiems nustatytą laiką, dalindavo žemę aplink Romą. Nepriklausomoje Lietuvoje Tėvynę gynusiems savanoriams taip pat skirdavo valakus žemės. Vadinasi, valstybės politika buvo rūpintis jai tarnavusiais žmonėmis. O štai dabartiniai Lietuvos valdytojai ignoruoja visus, kurie dirbo Lietuvai 20 metų, bandydami sukurti tiktai jiems tarnavusių žmonių grupelę. Toks sprendimas yra politinis. Tai nėra primityvus taupymo variantas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Išmesti seną kareivį į gatvę - nusikaltimas, kurio iki šiol nėra padariusi nė viena Lietuvos valdžia. Jais nepasirūpinta netgi elementaria prasme, kas paprastai daroma - kad žmogus turėtų paruoštą civilinę specialybę. Metami lauk be pensijos, be civilinės specialybės, atitarnavę 20 metų ir tikėję šia valstybe.