Gyvenimo vingiai nuo Bitėnų iki Niujorko.

Su Klaipėdos krašto šviesuolio Martyno Jankaus anūke Ieva Jankute susipažinau jos gimtinėje Bitėnuose. Antrasis pasaulinis karas ponią Ievą buvo nubloškęs į Lenkiją, paskui į Vokietiją, iš jos - į JAV. Dvidešimt metų Ieva Jankutė gyveno Italijoje, mat ištekėjo už gydytojo italo.
Ieva Jankutė dar vaikystėje buvo išmokyta daiktus vadinti tikraisiais vardais. Tad ji neslėpė ir tikslo, kodėl po tiek metų klajonių, kurios pradžioje buvo priverstinės ir labai sunkios, ji vis dėlto grįžo į Lietuvą. Su lietuvininkams būdingu sakralumu aukštai pakelta galva pasakė: "Grįžau į Lietuvą numirti. Kodėl aš turėčiau būti palaidota svetimame krašte?" Bet grįždama Lietuvon ji turėjo ne vien tokį tikslą. Jai rūpi ir gimtinė - Bitėnai. Ieva Jankutė teigė darysianti viską, kad sodyba, kadaise priklausiusi seneliui Martynui Jankui, ir visa, kas joje dar išliko, Bitėnai, kapinaitės, Rambyno kalnas būtų įteisinti kaip etnografinė zona.
O kaip gyveno ši moteris, kai Klaipėdos kraštas ėjo iš rankų į rankas, ir dėl to šio krašto šviesuolio Martyno Jankaus šeima buvo priversta trauktis iš savo įgyventų ir brangių vietų, - šis pokalbis.

Toji praeitis buvo žiauri ir aš vengiu apie ją kalbėti. Nenoriu prisiminti. Iš pradžių nuo Hitlerio traukėmės į Didžiąją Lietuvą, nes vokiečiai pranešė: arba traukiatės iš Bitėnų, arba jus sušaudysim. Persikėlėm į Jurbarką. Užėjus karui, turėjom bėgti nuo sovietinės armijos. Senelis per dideles kančias nusigavo iki Pomeranijos (dabartinės Lenkijos) miestelio Kolbergo. Visiems tas Klaipėdos kraštas buvo reikalingas ir patiko. Bėgdami nuo rusų buvome aptekę utėlėmis, nežinia nuo ko buvau užsikrėtusi džiova. O rūpintis šeimos išlikimu teko mano mamai, tetai ir man, nes mes tuomet buvome pajėgiausios, palyginti su aštuoniasdešimtmečiu seneliu, aklu dėde. Karo vargas, nakvynės ant šieno, ant šiaudų, kelionės atsitiktiniais traukiniais, nežinant, kur jie atveš... Tikrai viso to nenoriu prisiminti, nes vėl viskas atgyja ir vėl gyveni seniai prabėgusių dienų ir metų siaubu.

O kam? Visa tai praeityje. O ji menkai ką domina. Netgi svarbiausia Lietuvos istorijoje mano akimis darosi nebesvarbu šiandien. Apmaudu, kad, įvardijant Lietuvos regionus, linkstama išguiti sąvoką "Klaipėdos kraštas". Su šiuo pavadinimu susijusi dalis Lietuvos istorijos ir daugelio žmonių likimai.
Antra vertus, nenoriu rašyti. Jūs negalite įsivaizduoti, kas yra karas. Ką jame tenka iškęsti ir patirti. Vyrus, kurie gimdami nori daryti karus, reikėtų iš karto naikinti. Aš nežinau, ką turėtų jausti motinos, pagimdžiusios Staliną arba Hitlerį.

Mes buvome auginami kaip visi lietuvininkai. Mums buvo skiepijamas savarankiškumas, sąžiningumas. Buvome mokomi niekam nesilenkti prašant pagalbos. Tai yra mano kraujyje. Netgi dabar, persikrausčiusi į Lietuvą, ir sunkesnius įkurtuvių darbus darau pati. Jūs gal neįsivaizduojate, ką reiškia persikraustyti iš kontinento į kontinentą. Tu kėdės neturi, tu adatos neturi. Kažkurią dieną sumaniau pasikepti paprasčiausių bulvinių blynų - tarkos neturiu. Apsiverkiau, bet pas kaimynus skolintis nėjau. Taip buvome mokomi vaikystėje, tam nenusižengiau niekuomet.
Mano senelio šeima gyveno labai skurdžiai, nes visas turtas, visos nedidelės pajamos buvo eikvojamos idėjai sugrąžinti lietuvių kalbą Lietuvai. Mano senelė pasimirė sulaukusi vos keturiasdešimt aštuonerių. Žinoma, atsiliepė ir tai, kad ji gimdė net dešimtį vaikų, o užauginti buvo tik šeši. Vienas iš užaugintųjų žuvo Pirmajame pasauliniame kare.
Senelio idėjos gal tiesiogiai man ir nebuvo įskiepytos, bet jomis gyveno mano tėvas. Kai mūsų šeima buvo įsikūrusi Drevernoje, tėtis, vandens kelių prižiūrėtojas, dažnai motorlaiviu plaukdavo į Klaipėdą kokių nors reikalų tvarkyti, kartais apsipirkti. Tai mums, vaikams, tėvas grįždamas parveždavo ne kokių saldainių, bet vaikiškų knygelių arba laikraščių, kuriuose būdavo ir rašinėlių vaikams. Gavę tokių lauktuvių, kiekvienas mūsų sulįsdavome į įvairias kertes skaityti ir džiaugtis tuo, ką sužinojome. Tėtis mums parveždavo ir nematytų, neragautų vaisių ar riešutų, kokių nėra Lietuvoje. Kad pažintume, kad žinotume. Tokį įprotį tėtis, žinoma, perėmė iš senelio.

Kai jis lankė mokyklą, lietuvių kalba buvo draudžiama. Bet tėtis puikiai mokėjo ir lietuvių, ir vokiečių kalbas. Vokiškai, nepaisant lietuvybės išsaugojimo idėjų, mokėjome ir mes. Tad knygeles skaitydavome ir viena, ir kita kalba. Ateityje tos žinios mums labai pravertė. Beje, traukiantis nuo rusų, pravertė ir tai, kad gimimo dokumentai buvo registruoti ne Lietuvoje, o Ragainėje. Dėl to mums buvo lengviau apsigyventi Vokietijoje.

Jau lietuvių, vokiečių, anglų ir italų.

Jau po karo reikėjo ieškoti gyvenamosios vietos, kur galėtumei bandyti iš naujo leisti šaknis, gyventi. Broliui tai tapo Australija, o aš atsidūriau JAV. Kadangi čia mokiausi, pradėjau dirbti, kaip versiesi be anglų kalbos? Mano gyvenimas susijęs su medicina, buvau hematologė laborantė. Į kliniką, kurioje dirbau, stažuotis kardiologijoje buvo atvykęs italas. Taip ir susiklostė, kad vienas kitą pamilome. Jei įkandin jo išvažiavau Italijon, galite suprasti, koks tas jausmas buvo stiprus. Dvidešimt metų gyvenome mylėdami vienas kitą, dalydamiesi džiaugsmais ir rūpesčiais. Su juo išvažinėjome Italiją skersai ir išilgai. Tai buvo puikūs mano gyvenimo metai. Tačiau kai mano didžioji gyvenimo meilė mirties buvo išrauta, įvairių aplinkybių verčiama vėl sugrįžau gyventi į JAV. Ten buvo mano giminės, ten buvo man artimesnė aplinka nei Italijoje. Tiesiog ten buvo lietuvių.
Aš karo nekenčiu, nenoriu prisiminti. Tačiau jeigu būtų buvę taikūs metai, gal aš visą gyvenimą būčiau nugyvenusi Drevernoje ar Bitėnuose. Nepamačiusi kitokių kraštovaizdžių, nesutikusi kitokių žmonių. Tiesiog nebūčiau patyrusi pasaulio platybių.

Ir taip, ir ne. Gauti JAV pilietybę man tereikėjo dviejų liudytojų, kurie patvirtintų, kas aš esu, o dėl Lietuvos pilietybės reikėjo nueiti kryžiaus kelius. Ypač daug jėgų atėmė atkapstyti visą genealogiją, dauguma dokumentų - Vokietijos, kai kurie - Rusijos archyvuose.
Nuėjusią į polikliniką sužinoti, kas man turėtų išrašyti receptą reikalingiems vaistams, manęs teiravosi keliolikos pažymėjimų, net nesupratau kokių. Kodėl Lietuvoje šitaip nepasitikima žmonėmis? Supykau ir išėjau. Tokių vingrybių nėra tekę patirti jokioje šalyje. Kai žinai, kaip gali būti geriau, ir matai, kaip yra blogai dėl tavo interesų, žinoma, tai nepadeda gyventi. Trukdo. Neneigiu, kad ir kitose šalyse yra biurokratijos reikalavimai, bet jie nėra tokie aršūs, alinantys, kaip Lietuvoje.
Trikdo išdarkyta lietuvių kalba. Aš turiu pasitelkti konsultantų, norėdama suprasti žargoną - tiek buityje, tiek laikraščiuose.
Tai, ką esu patyrusi kitose šalyse, dažnai trukdo bendrauti su žmonėmis, nes jie to nežino. O aš nežinau to, ką jie žino, nes ne Lietuvoje praleidau daugelį metų.

Niujorke. Aš karo baisumus jau buvau užmiršusi, daugelis amerikiečių jų net nebuvo patyrę. Jautėmės saugūs. Mano aplinkos žmonėms didžiausi rūpesčiai buvo: katinukas pradingo, vaikas blogą pažymį gavo. Mes neįvertinome ramaus gyvenimo. O po rugsėjo vienuoliktosios jis baigėsi, saugumo jausmas dingo: eini ir žvelgi per petį, ar nedriokstelės, ar kas nesprogs. Baisiausia, kad visur dabar yra tas pats.

Gal ir keista, bet jais dažniau vilkėjau Amerikoje, nei tenka juos užsivilkti Lietuvoje. Norėčiau paskatinti lietuves vilkėti juos bent per šventes. Kažkodėl tikiuosi, kad tuomet, kai Lietuvą priims į Europos Sąjungą, juos dėvėti atsiras didesnis poreikis. Nes bus didesnė tikimybė lietuviams ištirpti tarp didesnių Europos tautų. Tokios grėsmės buvo tuomet, kai mano senelis priešinosi rusinimui, paskui vokietinimui. Penkiasdešimt metų lietuviai buvo sovietinami. Dabar irgi grėsmės yra iškilusios. Tikiu, kad būsime tokie pat atsparūs, kaip ankstesniuose amžiuose. To linkiu visiems, kuriems brangi Lietuva. Ir tegul ji bus tokia brangi, kokia brangi buvo mano seneliui, jo vaikams, jo vaikų vaikams.