Gruodis ateina be gruodo

Ne, gruodis atėjo su pirmu žiemos kalendoriaus lapeliu - atvertėm jį ir negalim tuo patikėti: dar taip rudeniška, rytais nebraška gruodas, o mes turime sakyti, kad gyvename žiemą. Keletą pastarųjų metų gruodis visada taip atrodo, o pasninga - ir žiemiški orai stoja daug vėliau. Šiemet (taigi - jau praeitą žiemą) tikro sniego beveik visoje Lietuvoje sulaukėm tik sausio vidury. Ar taip bus šią žiemą? To taip pat niekas nepasakys. Mes, beje, gyvename keistą dvejonių metą - akys, reginčios tamsą, jau pasiilgo sniego baltumo, tačiau mes mielai gyventume ir tokioje - rudeniškoje aplinkoj...

Ir vėl tenka sakyti, kad mes į gamtą žiūrime labai žmogiškai, norime, kad ji atrodytų taip lyg mes patys viską būtume sukūrę. Tačiau turime suprasti - esame tik stebėtojai, gamtą suprantantys daug blogiau nei pats paprasčiausias kiškis. Paaiškinsiu: kiškis ją jaučia „visu kailiu“, ant jo lyja, jam kailin snaiges beria žiema, jo tyko lapė ar vanagas. O mums kas - jei šalta, šilčiau apsirengiam, krosnį pakuriam. Dar paburnojam, kad žiema netikusi, o gamta visai nenori mūsų suprasti...

Daug geriau tiems, kas seniai suprato savo santykio su gamta netikrumą ir stengiasi nesistebėti, su gamta gyventi darniai, nesikišti į jos reikalus. Jeigu to išmoksite jūs patys, pasaulis taps visai kitoks: paprastesnis ir daug gražesnis.

Štai ir dabar - jau gruodis, o kaip gražiai atrodo žali žemuogių lapeliai, prasikalę pro parudusius, gerokai suslūgusius nukritusius medžių lapus. Čia pat, pašlaitėje - žali, žvilgantys triskiaučiai žibuoklių lakšteliai ir apskritučiai pipirnių lapai, apie kelmus vejasi žalios paparčių kasos. Dar gaiviau paraistėje, kur gausu žaliuojančių augalų - daugelis jų tokie išliks visą žiemą. Tačiau ką ten augalai - tik žiūrėkite: žaliu samanų aksomu guviai žingsniuoja vorai ir voreliai, ore skraido uodukai, iš po lapų sprūsteli mažutis drugelis. Čia pat ciksi paukščiai: nuo dabar jų mišrūs pulkeliai, kuriuose rasi zyles, bukučius, lipučius, nykštukus ir net genius, keliauja per mišką, atidžiai tikrina kiekvieną medį, jo šakelę. Daugiau dėmesio tenka paraistėje stovinčiam išdžiūvusio alksnio stuobriui - jis išnaršomas, jo žievė nulaupoma. Stebi taip rūpestingai dirbančius paukščius ir negali suprasti, kaip jie suranda tiek lesalo, kad išgyventų, kad būtų sotūs. Beje - dabar dar viskas paprasta, tačiau kaip jie pragyvens žiemą? Nesirūpinkite, jie tikrai gyvuos, ras maisto, iškęs net labai ilgas ir šaltas naktis.

Žvėrių pasaulis pirmas gruodžio dienas gyvena labai ramų ir sotų gyvenimą. Kai jų nebaikština medžiotojai, žvėrys per parą keliauja visai nedaug. Šernai netoli savo guolių verčia velėnas, ieško sraigių ir sliekų, šaknelių, peša žalią žolę. Stirnos žoliauja pamiškės želmenų lauke ir kramto šakeles, elniai ir briedžiai be skanių šakų galiukų dar laupo žievę, pabaly nukanda viksvų kuokštus. Ar jie žino, kad jau gruodis? Ko gero - nežino ir dėl to yra labai laimingi. Juk gruodis - nebūtinai žiema...

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"