Gegužės 13-oji - lietuvių meilės diena

- Teodoras Narbutas savo didžiojo Lietuvos istorijos veikalo pirmajame tome, skirtame mitologijai ir išleistame 1835 m., išties aprašo dievaitę Mildą, globojusią meilės reikalus, - aiškina profesorius. - Ir netgi nurodo vieną jos šventyklą buvus šalia Vilniaus, Antakalnyje, kitą prie Kauno, Aleksote. Verta pacituoti šį tekstą, nes vėliau ne vienas interpretatorius vis ką nors nuo savęs pridėdavo, pagražindamas meilės dievaitės įvaizdį.

Taigi istorikas rašo, kad Milda - „meilės ir piršlybų deivė, kitaip Aleksota (Alexota). Kronikose apie ją nėra nieko konkretaus, vien šiokie tokie spėliojimai, tačiau padavimai, pasakojimai ir kai kurios liaudies dainos paaiškina tą mitą“. Jai buvo skirtas balandžio mėnuo... O tyrimai tik vietiniai ir apima Kauno apylinkes, kur toji deivė, matyt, buvo ypač garbinama; vienas iš to labai seno miesto priemiesčių iki šiol tebesivadina Aleksotu. Antikos laikais buvo žinoma stebėtino gražumo nimfa, vadinta Aleksota. Kaip pastebėjau, Kauno apylinkėse tam tikros rūšies kerėtojas ar kerėtojus, padedančius meilėje, kaimiečiai vadina mildauninkais. Iš tenykščių vietų pasakojimų matyti, kad Lietuvos aukso amžiuje Kaunas su apylinkėmis buvo tikra Lietuvos Kitera. Nuostabi vietovė, marios savaime augančių gėlių, puošnesnių už kitas laukines... Šiose laimingose Nemuno ir Neries pakrantėse gyvena iki šiol linksmiausi Lietuvoje ir maloniausių papročių žmonės; jų dainos beveik visuomet apie meilę, pulsuoja iš tiesų kiteriška jausmų jėga; iš jų ne viena apdainuoja deivės Mildos grožį. Bet kai kas painioja šią patrauklią dievybę su deive Lietuva.

Esama padavimo, kad Vilniaus Antakalnyje, Gedimino sode, buvusiame dabartinio Šv.Petro vienuolyno vietoje, stovėjusi Mildos šventykla arba koplyčia. Buvęs Vilniaus universiteto architektūros profesorius ponas Šulcas tarp mirusio architekto Lauryno Stuokos Gucevičiaus popierių aptiko vieną rankraštį, patvirtinantį šį padavimą. Atsimenu tik tiek, kad šio padavimo patikimumu neabejota.

Kitame knygos skyrelyje T.Narbutas dar rašo apie Kaunį, meilės dievaitį, deivės Mildos sūnų, lietuvių Kupidoną: „Šis nykštukas nuolat gyvena savo motinos, vadinamosios Mildos įsčiose, o ji buvo didelė meilikautoja ir valdė tos rūšies kerus: ji apskriedavo visą pasaulį oro vežimu, traukiamu poros baltų kaip sniegas balandžių, todėl jos valdžią visur pažino. Mildauninkai turėjo vaistų, žadinančių ir slopinančių meilę“.

Taigi T.Narbutas visą istoriją apie meilės dievaitės šventvietę prie Kauno išveda iš antikos deivės vardo sąskambio su priemiesčio Aleksoto vardu. Patį miestą padaro dievaitės sūnumi Kauniu, o iš pirmojo pavasario mėnesio balandžio vardo piešia Mildos oro vežimo įvaizdį. T.Narbuto žinios apie Mildos šventyklas - iš trečiųjų lūpų. Apskritai matyti, kad istorikas pats iki galo neapsisprendė, kuriai dievaitei, Mildai ar Lietuvai, meilės kerus pripažinti. Tikriausiai jam buvo sunku kūniškąją meilę atriboti nuo meilės Tėvynei.

Ką beliko daryti geranoriui lietuvių mitologijos tyrinėtojui (ar greičiau kūrėjui), jeigu kronikos nieko apie meilės dievaitę nesako. Savo tyrinėjimų „baltų siūlų“ pernelyg neslepia nė pats autorius. Tik keista, kad to nemato mūsų laikais propaguojantys Mildos šventę. Tiesą sakant, galima suprasti ir juos: tokio pobūdžio šventė visuomenei reikalinga, o komercinis Valentinas tikrai įsipyko.

Pavasarį Lietuvoje vykdavusios net trys tradicinės šventės, per kurias jaunimas galėdavo atviriau savo jausmus parodyti, švelnius žodžius išsakyti. Tai Pempės diena (kovo 19-oji), Gegutės šventė, antroji Sekminių diena, vadinama Ryteliu arba rytagonėmis. Gegutei pirmą kartą užkukavus, merginos vakaronėje išsirinkdavo sau po tris brolelius. O per Rytelį būdavo žaidžiamos vestuvės, juokais suporavus kaimo jaunimą į jaunųjų palydą.

Jeigu kam atmintyje įsikirto Mildos vardas, tam žinotina, kad gegužės 13-osios ir birželio 7-osios kalendoriaus lapeliuose įrašytas jos vardadienis. Pagal kaimiškąsias tradicijas varduvininkė būdavo pagerbiama išvakarėse, ant klėtelės durų pakabinant didelį vainiką. Ir tai reikia padaryti slapčiomis... Tegu spėlioja, kam labiausiai rūpėjo pasveikinti, arba visą kaimo jaunimą tekviečia rytdienos vaišių. O tos vaišės kuklios, tačiau linksma ir be gausaus stalo - muzika ir šokiai, juokavimai ir žaidimai.

Kaip paminėtos datos atsirado mūsų kalendoriuje? Lygiai taip, kaip ir kitos tautiškųjų vardų. Tarpukariu leistuose kalendoriuose, kurie buvo nemokamas laikraščių priedas, tie vardai surašyti lengva ranka.