Finansų ministras: galvoti, kad gerdami ir vairuodami kompensuosime pensijas - primityvu

Apie tai pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su finansų ministru Rimantu Šadžiumi.

– Pone ministre, kam reikia mokesčio už automobilius?

– Jūs nelabai teisingai įvardinote. Iš tikrųjų didinti pensijas mes turėtume iš normalių mūsų mokestinių įmokų, bet mes turime užduotį, kurią paveldėjome iš ankstesnės valdžios, ir kurios iki šiol neišsprendėme – kompensuoti tiems pensininkams praradimus, kuriems pensijos buvo neteisingai sumažintos. Tam reikia papildomo šaltinio.

Tas šaltinis be abejo yra mokesčiai. Kitų šaltinių mes neturime. Neturime stebuklingos skrynelės, kurią atidarius atsiranda pinigai, jie neauga ir ant medžių. Turime galimybe tik visi susimesti po papildomą litą, jeigu norime išspręsti ekonomiškai labai svarų uždavinį.

– Prie pensininkų ir automobilių dar grįšime. Mokesčiai, ministre, yra būdas ne tik surinkti tam tikras pajamas valstybei, bet ir tam tikra politika, turinti konkrečius tikslus. Taigi, ko jūs norite pasiekti svarstydami mokestį už automobilius? Tuo labiau – apmokestinant pagal automobilio variklio darbinį tūrį?

– Iš tikrųjų automobilių mokestis – vienas iš tų mokesčių, kuris gali turėti ryškų visuomeninį tikslą. Jie dažniausiai taikomi ekologiniais tikslais, bandant sumažinti taršą. Lietuvos sąlygomis tai taip pat svarbus tikslas. Bet kitas svarbus tikslas – sutvarkyti galų gale mūsų automobilių ūkį. Pasižiūrėkite, kiek nenaudojamų automobilių namų kiemuose? Savininkai jais nesirūpina ir jo nepriversi rūpintis, nes tai žmogaus nuosavybė. Manau, kad šis nedidelis, bet vis dėl to kasmetinis mokestis privers pagalvoti, ar man dar reikia laikyti šį turtą, ar vis dėlto padaryti taip, kaip reikia pagal taisykles: atiduoti jį į laužyną ir grąžinti numerius „Regitrai“.

– Ministre, automobilio kuro sąnaudos ir tarša nėra tiesiogiai proporcinga automobilio darbiniam tūriui. Technologijos yra pasikeitusios.

– Be abejo, technologijos yra pasikeitusios. Mes analizavome įvairių Europos šalių patirtį, ir galima šnekėti apie tam tikrus naujus automobilius, kurie turi anglies dioksido išmetimo normatyvus.

Kita vertus, pažiūrėkite, pas mus važinėja labai daug senų automobilių, kuriuose yra seni išmušti katalizatoriai. Kitos šalys lygiai taip pat susiduria su tokiomis pačiomis problemomis. Yra pačių įvairiausių derinių.

Automobilio mokestis priklauso ir nuo jo svorio, ir nuo jo galios, kitą sykį ir nuo jo vertės. Automobilio registracijos mokestis, pavyzdžiui Maltoje, priklauso nuo jo gabaritų, ilgio. Tų parametrų iš tikrųjų yra daug. Mes viską apsvarstę pamąstėme, kad pagrindinis parametras, su kuriuo koreliuoja ir išmetamosios dujos, ir vertė, ir galia yra automobilio tūris. Vienintelis parametras, į kurį neatsižvelgėme, buvo automobilio amžius.

Priežastis labai paprasta – nuomonės išsiskyrė – kuriuos reikia mokestinti labiau: senus ar naujus. Naujas tarsi prabangesnis, bet senas labiau teršia. Todėl mes pasilikome prie vidurinio varianto – būtent tūrio. Manau, kad pasirinkome labai paprastą, labai aiškų, tikrai nesudarantį didžiulės finansinės naštos variantą. Kadangi 90 litų per metus už tipinį, standartinį automobilį nėra labai daug. Tačiau šio mokesčio efektas bus pasiektas tuo, kad jį turės mokėti visi: ir žmonės, ir įmonės, ir valstybės įstaigos.

– Jūs kalbate apie ekologiją. Be kita ko esate chemikas, mokslininkas. Puikia žinote, kad didžiausią pavojų kelia automobilių išmetamas anglies monoksidas. O kaip finansų ministras turėtumėte žinoti, kad pažangiausios Europos valstybės taiko taršos mokestį kaip pagrindinį automobilių mokestį. O automobilio darbinis tūris niekaip nesusijęs su automobilio tarša.

– Gerbiamas Edmundai, mes savo ministerijos tinklalapyje patalpinsime mokestinius tarifus kitose Europos šalyse ir jūs pamatysite, kad nesate teisus.

– Ar jūs sutinkate, kad automobilio darbinis tūris tiesiogiai nesusijęs su jo žala aplinkai?

– Tam tikra prasme vis tiek susijęs. Mes galime ieškoti paties geriausio parametro, kuris gražiausiai atspindėtų žalą aplinkai ir ekologinį poveikį, bet mes tada prarasime mokesčių paprastumą, aiškumą. Turėsime sukurti didžiulę administravimo sistemą. Mokesčių rinkėjai, na, ne chemikai jau, finansų ministrai turi atsižvelgti.

– Ar jūs konsultavotės su automobilių ekspertais?

– Be abejo.

– Kokiais?

– Aš neatskleisiu viso sąrašo, bet tai buvo pakankamai daug žmonių, ekspertų. Mokestis, jūs teisus, yra ir politinis sprendimas. Jis turi atitikti tą situaciją, kuri yra konkrečioje šalyje. Šis mokestis atsižvelgia į visus mūsų aptartus aspektus. Asmeniškai manau, kad šis sprendimas padės spręsti pirmą problemą – padės sureguliuoti mūsų parką, kuriame yra šeši šimtai tūkstančių automobilių, kuriais greičiausiai niekas nevažinėja, nes jie nepraeina techninės apžiūros. Palyginkite skaičius su Danija – ar rasite tokį balastą? Atsikratykime šito balasto, kuris, beje, taip pat teršia aplinką ir tada pagalvosime, ar iš tikrųjų ta mokesčio schema, kuri dabar pasiūlyta, yra efektyvi, ar ją reikia keisti.

– Ministre, didelis ar nedidelis tarifas jis vis tiek turi būti logiškas. Jūs turbūt turite nuosavą automobilį?

– Be abejo.

– Ir turbūt buvote techninės apžiūros centre?

– Žinoma, ir ne vieną kartą.

– Taip pat žinote, kad techninės apžiūros centruose yra matuojama automobilio tarša, ar ji atitinka automobilio techninėje charakteristikoje nurodytą taršą. Paprastas dalykas – jeigu valstybė jau nutarusi apmokestinti automobilius, apmokestintų taršą, sprendimas būtų labai paprastas. Jeigu automobilis turi didelę taršą, jis atitinkamai moka daugiau, jeigu mažesnę – mažiau. Be to, kol nesumokėjai į VMI tam tikros sumos už taršą, negauni techninės apžiūros talono. Administravimas – nulis litų, ministre.

– Administravimas tikrai ne nulis litų. Geras pavyzdys yra Latvija. Latvijoje automobilio mokestis mokamas techninės apžiūros metu dėl paprastos priežasties – latviai nustatė kasmetinį techninės apžiūros terminą. Lietuvoje yra dvimetis terminas.

– Jūs turbūt žinote, kad vieno litro darbinio tūrio variklis gali būti galingesnis už dviejų litrų tūrio variklį. Yra turbinos, yra naujos kartos varikliai su žymiai daugiau arklio galių ir t.t. Jis ris daugiau kuro, labiau terš aplinką, bet mokės kaip mažas.

– Neidamas į tą techninę diskusiją su jumis, noriu pabrėžti paprastą dalyką – jūs viduje jau pritarėte šiam mokesčiui.

– Ministre, jūs kalbate apie taršą, bet norite apmokestinti variklio tūrį, o ne taršą. Štai Vokietijoje nuo 2008 m. yra apmokestinama tarša.

– Įvairiose pasaulio valstybėse automobilio mokestis yra įvairiai sutvarkytas.

– Bet Lietuva gali padaryti geriau negu kiti?

– Lietuva turi ne rungtyniauti su kuo nors, o atsižvelgti į savo namines sąlygas. Mūsų sąlygos, kartoju, yra šešių šimtų tūkstančių automobilių balastas ir senas automobilių parkas. Manau, nepaisant kritikos šiai schemai, daugelis žmonių suvokia, kad tai yra geras sprendimas ir žingsnis į priekį.

– Jūs negalite įvardinti ekspertų, su kuriais kalbėjotės, tačiau aš prieš laidą kalbėjau su Benediktu Vanagu, Stasiu Brunza ir kitais. Jie sako, kad tai yra penkiolikos metų senumo modelis, kuris jau niekur moderniai turėtų būti nenaudojamas. Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse galioja jūsų siūlomas modelis, tačiau tai yra palikimas iš senesnių laikų, o ne nauji dalykai.

– Belgija, Bulgarija, Kipras, Vokietija – mokama pagal automobilio variklį.

– Estijoje valdžia skatina elektromobilių įsigijimą. Teikiamos ne tik pridėtinės vertės mokesčio lengvatos, bet ir kompensacijos iki 50 proc. automobilio kainos. Valstybė pardavė savo taršos leidimus, tiksliau išmainė, su kompanija „Mitsubichi“ ir valdininkams nupirko 500 elektromobilių. Tai yra valstybės politika orientuota į ekologiją. Dabar atrodo, kad tai yra tiesiog būdas surinkti pinigus nežinia iš ko.

– Elektromobiliai, pagal mūsų siūlomą modelį, nebūtų apmokestinami. O hibridiniams automobiliams mes siūlome 50 proc. nuolaidą. Šiuo požiūriu mūsų pasiūlymas taip pat yra logiškas.

– Ministre, gal priimant šį sprendimą reikėtų vadovautis didesne logika, o ne tik siekiu surinkti pinigus pensininkams. Pagal tokią logiką galima prieiti prie sprendimų, kad mokytojams algą turi sumokėti žvejai, o policininkams – dviratininkai.

– Žinote, važinėdamas automobiliu aš sumoku dalį akcizo už kurą, taip pat kelio remontui kur nors toli Skuodo rajone, kurio aš nei mačiau, nei žinau, kad toks yra. Mokėdami mokesčius mes juos sumokame į valstybės iždą ir pasitikime tais, kurie toliau paskirsto iždo pinigus pagal visų poreikius. Jeigu jūs dabar pasiūlytumėte visiems „susimesti“ krašto apsaugai – rezultato nebūtų.

– Bet jūs dabar tai siūlote – už automobilius susimesti pensijai.

– Mokesčiai turi būti tokie, kurie sugeneruotų tam tikras pajamas į valstybės biudžetą, kurios būtų tinkamos finansuoti išlaidas. Nuolatinėms išlaidoms finansuoti mes mokesčius turime, tas uždavinys – pensijų kompensavimas, tam tikra prasme jis vienkartinis, bet tai uždavinys, kurio neįmanoma realizuoti per vienerius metus. Tai darysime per ilgesnį laikotarpį. Jis reikalauja papildomų pajamų šaltinio.

– Ministre, jūs nemanote, kad valdžia padarė klaidą pasakydama, kad tie pinigai bus skirti pensijoms kompensuoti. Dabar yra akivaizdus supriešinimas žmonių, kurie mokės mokesčius už automobilius ar didesnius akcizus alkoholiui. Tarsi žmonės turėtų daugiau gerti, kad būtų surinkta daugiau pinigų pensijoms.

– Jūs labai kažkaip primityviai viską supratote. Ir darbo grupėje, kai viską svarstėme, vyravo motyvas, kaip čia visus supriešinsime. Pagalvokime objektyviai. Ar viešasis sektorius kiekvieną minutę nepriešina žmonių? Ar nepriešina seno ir jauno, kadangi jaunas dirba, moka mokesčius, o iš jų mokama pensija. Ar nepriešinami kariai ir mokytojai, nes skirstydami biudžetą turime rasti balansą.

Pats didžiausias „priešinimas“ yra tarp sveikų ir sergančių. Kadangi sveikas dirba, uždirba, moka sveikatos draudimo mokestį. Sergantis gi išleidžia šiuos pinigus, neuždirba nieko ir jokio mokesčio nemoka. O visa tai vadinasi visuomenės solidarumas. Viešieji finansai būtent tam ir buvo sukurti.