Europos Parlamente - paskutinė Vytauto Landsbergio kalba

Pone pirmininke,

Gražieji Europos demokratijos ir savanoriškos vienybės statybos laikai baigiasi. Gretimuose Rytuose vėl atsivėrė kruvino priešiškumo laikai.

Pasiklausykite, europiečiai, ką Kremlius jums sako savo veiksmais.

Nešdinkis, Sąjunga, su savo vaikiškomis „vertybėmis“, jei stokoji valios ir išminties jas ginti.

Pagrindinė, jei dar ne vienintelė, vertybė ir dorybė, kuri lieka ir grįžta, yra kariškieji raumenys ir jėga; vienintelė tarptautinė teisė, kuri dar galioja ir tebėra verta ne-europinės bei anti-europinės Rusijos dėmesio, yra force majeur – neįveikiama galia.

Prieš kurį laiką gavom aiškų signalą, kai Rusijos vadovas nacionaliniame televizijos forume atsakinėjo į pasirūpintus klausimus, ir štai ko paklausė nedidelis berniukas:

– Pone prezidente, mūsų klasėje du berniukai nuolat mušasi. Kuris jų dėl to kaltas?

Ponas prezidentas atsakė jam, bet taip pat Jums, ponios ir ponai:

– Kaltas yra tas, kurį primušė.

Ar išgirdote? Ne, tas posakis, vertas ištiso „Mein Kampf“, niekad nebuvo aptariamas. Gal dabar jį lengviau suprasti?

Ukraina primušta, pirmiausiai Kryme, tad Ukraina – kalta. Rytoj, jeigu mūsų Rytuose kils didelis karas, kai kurie jūsų smerks Ukrainą. Bet mes, Europa, taip pat esame primušti.

Mes rėmėm Ukrainą, kuri veržėsi į Europą, mes tuo erzinom atgimusio Rusijos fašizmo pabaisą, todėl esame kalti ir turėtumėm būti taip pat nusodinti. Kodėl mes taip „provokuojamai“ ir neatsakingai elgėmės Rusijos atžvilgiu dėl tos nelemtos Rytų Partnerystės? Nė neatsiklausę Didžiojo magistro?

Aš kviečiu Jus, buvusieji mano kolegos, kadangi daugelis tęs tarnybą šiuose rūmuose, nekartoti Rusijos formulių įsiteikiant blogiui, nes tuo keliu slinksite į vergiją. Europos demokratinės šalys ir jų Sąjunga turi pabusti ir siekti moralinio atgimimo.

Ačiū Jums.