ES parama - ir susinaikinimui

- Prezidentė Dalia Grybauskaitė, 2013-aisiais grįžusi iš Europos Vadovų Tarybos, džiaugėsi, esą iškovojo Lietuvai 2014-2020 metų laikotarpiui 44,5 mlrd. litų, o tai 4 mlrd. litų, arba 10 proc., daugiau, nei gavome 2007-2013 metais. Šalies vadovė kiek perdėjo?

- Kaip aiškino finansų ministras, kiti metai bus sankirta būsimų ir esamų projektų, reikalingos didelės investicijos, todėl valstybė numato mažiau lėšų tam. Bet tas vienas sakinys mūsų neįtikino. Buvo pažadas, kad gausime 4 mlrd. litų daugiau, bet klausimas kyla, kodėl tada kitais metais parama bus mažesnė. Kito paaiškinimo, be to, kad tai metų sankirta, negavome. Bet jei tai būtų tiesa, tada būtų galima tikėtis, kad, pasibaigus šiai sankirtai, visais vėlesniais 2014-2020 metų laikotarpiais ES paramos dalis bus didesnė ir tie 4 mlrd. litų, kuriuos papildomai, pasak prezidentės, išsiderėjome, bus padalinti. Be to, kompensuotųsi pinigai, nepaskirstyti minėtų metų sankirtoje.

- Mokslininkai įspėja žiūrėti toli į ateitį, nes po 2020-ųjų ES dalis Lietuvos biudžete drastiškai mažės, mat viršysime ES 75 proc. BVP lygį.

- Apie tai kol kas nekalbėjome, nes dabar svarbiausi yra šių dienų momentai. Ypač dėl to, kad BVP augimo prognozės šiems metams iš pradžių buvo 3,2 proc. BVP, dabar jau liko 1,9 proc. Ir kitais metais prognozuojamas tik 3,2 proc. augimas. Yra daug niuansų, kurie šiuo metu itin svarbūs. Mes kalbėjome ir apie tai, kad Seimo Biudžeto ir finansų komiteto vadovas galėtų dalyvauti ruošiant pagrindines kitų metų valstybės biudžeto kryptis, nes dabar niekas iš Seimo nedalyvauja. Dabar tos kryptys bus pateiktos iš pradžių Europos Komisijai, o tik po to ateis į Seimą.

- Neatrodo, kad tai yra dar vienas suverenumo suvaržymas, - net biudžeto projektą turime derinti su Briuseliu?

- Mes puikiai žinome, kad Europos Komisijos pastabos būtų tik rekomendacinio pobūdžio, ji negali nurodyti, kam kokį finansavimą turime skirti. Tik jei nesilaikysime fiskalinės drausmės, tada mes papulsime į skolinimosi reitingus sudarančių agentūrų, skolinančių organizacijų akiratį. Šiuo metu turime puikų reitingą, o jei nesilaikysime drausmės, jis gali kristi ir skolinimasis pabrangtų.

- Tai Europos Komisija už drausmės nesilaikymą negali pritaikyti jokių sankcijų, išskyrus tai, kad mus paskųstų reitingų sudarytojams?

- ES gali už drausmės nesilaikymą taikyti sankcijas, gal per struktūrinę paramą, tačiau tai tik mano prielaidos. Bet jos labai realios. Jei tu nesilaikysi fiskalinės drausmės, apie kokią paramą tada gali galvoti? Juk turime Graikijos ir kitų šalių pavyzdį. O mes kol kas garsėjame kaip itin fiskalinės drausmės besilaikanti šalis. Aišku, turime pačią mažiausią minimalią algą, mažą neapmokestinamą pajamų dydį, mažiausias senatvės pensijas, švietimo, kultūros, socialinius darbuotojus, kurie uždirba labai mažai. Problemų tikrai turime labai daug.

- Mokslininkai prognozuoja, kad po 2020 m. Lietuva iš ES paramos gavėjos gali tapti donore. Bet ar mes, prisidėję prie Graikijos ir kitų valstybių gelbėjimo, jau dabar nesame tam tikra prasme donorai?

- Kadangi esame Europos Sąjungoje ir dar euro zonoje, mums, kaip ir kitiems, galioja tam tikros taisyklės. Stabilizavimo fondas yra vienas iš mūsų įsipareigojimų. Mes jame turime tam tikrą įnašą ir tų pinigų negalime naudoti.

- Ar neatrodo, kad kartais būtų buvę geriau, jei ES paramos kai kuriais atvejais nė nebūtų buvę: už ją supjaustėme žvejybos laivus, laukus apsėjome kanapėmis, apsodinome karklais, pinigus pasiėmę žemdirbiai atsisakė ūkininkavimo ir t.t. Gal ta parama buvo siekis atsikratyti stiprių konkurentų iš Lietuvos?

- Aš pasigendu investicinio strateginio ES lėšų panaudojimo planavimo. Manau, jis tikrai galėtų būti tikslingesnis, daromas labiau žvelgiant į perspektyvą. Turi būti aiškiai sumodeliuotos strateginės kryptys, kur dėti investicijas, kad kurtume pridėtinę vertę ir judėtume į priekį, o ne atgal. Pridėtinės vertės kūrimas lemia ir minimalios algos augimą, ir neapmokestinamų pajamų dydžio kėlimą, ir atlyginimus, ir socialinius momentus.

- Bet pas mus kažkodėl įprasta: jei ES ką nors duoda - griebkim ir „įsisavinkim“ bei dar pridėkime skolintų lėšų, nors projektas visiškai nenaudingas. Konkretus pavyzdys: Panevėžyje pinigai išleisti dumblui iš Nevėžio išvalyti. Dumblo, kurio ten net nebuvo. Gal geriau tuos pinigus reikėjo investuoti į projektą, kuris turėtų išliekamąją vertę ar kurtų pridėtinę vertę?

- Kadangi pats esu panevėžietis ir Panevėžyje esu išrinktas į Seimą, jūsų paminėta problema man gerai žinoma. Juo labiau kai buvo rengiamas projektas, aš buvau Panevėžio vicemeras. Rengiant projektą aš būtent uždaviau klausimą, ar ten tikrai yra dumblo. Žolių matėsi daug, bet ar tikrai yra dumblo. Ekspertai tikino, kad yra, net pateikė tam tikras išvadas. Po to buvau išrinktas į Seimą ir procese nebedalyvavau. Tačiau atitinkami sprendimai buvo priimti ir projektas pradėtas. Bėda ta, kad pas mus nėra atsakomybės tiems žmonėms, kurie rengia investicinius projektus, realybės neatitinkančias išvadas. Tie momentai visiškai nėra vertinami. Ekspertai, kurie įžvelgė nebūtą dumblą, visiškai nenukentėjo. Jei valstybėje, taip pat savivaldybėse būtų daugiau atsakomybės, tokių atvejų būtų mažiau ir valstybė ar savivaldybės patirtų mažiau nuostolių.

- Lengvai įsisavinama ES parama žmones išmokė ir sukčiauti...

- Taip teigti negaliu, bet kad pas mus yra neatsakingų, o kartais ir sąmoningai klaidingų projektų (net įvardyčiau, kad tai yra vogimas iš valstybės) - tai tikrai. Vėl grįžtu prie to paties: kol nėra atsakomybės tiems, kurie padeda klastoti projektus, tol situacija nesikeis. Be to, skirstant ES paramą nėra sudėlioti prioritetai, lėšos pasiekia ne vien tuos projektus, kurie yra iš tikrųjų reikalingi. Mes kalbame: reikia plėtoti regionus. Tačiau akivaizdu, kad ne visada taip yra.

- Ar kada nors bus vykdoma revizija, kaip panaudojama ES parama?

- Tą atlieka Valstybės kontrolė bei Europos audito rūmai.

- Tačiau tikrinama tik tai, ar parama nėra „įsisavinama“ neteisėtu būdu. O ar revizuojama ir tai, ar ji skirta tikslingiems projektams, o ne dumblui valyti ten, kur jo nėra, ar mokyklos, kuri tuoj bus uždaryta, renovacijai?

- Čia jau ne Biudžeto ir finansų komiteto kompetencija. Tačiau tikiu, kad tai daroma, kad tikrinimas vyksta.

- Dabartinė valdančioji koalicija kadencijos pradžioje žadėjo, kad 2016-aisiais valstybės biudžetas pagaliau bus nebe deficitinis. Kada galime sulaukti, kad pažadas taps realybe?

- Deficitinis ar nedeficitinis biudžetas - ne tai esmė. Vyriausybė, planuodama pajamas ir išlaidas, turi tam tikrą rezervą arba tam tikras prognozuojamas pajamas (kurių galbūt neatskleidžia) ir leidžia numatydama tam tikrą paklaidą didinti išlaidų kiekį. Puikus šių metų pavyzdys: buvo didinamos tam tikros išlaidos, bet biudžeto surinkimas yra pliusinis.

- Puiku, kad pavyksta įvykdyti suplanuotą biudžetą. Tačiau paklausiu kitaip: kada į planuojamas pajamas nebebus įtraukiami skolinti pinigai?

- Turint omenyje, kiek mes esame skolingi, to tikrai greitai nebus.

- Gerai, o atmetę skolos aptarnavimo išlaidas galime susiplanuoti taip, kad visos kitos išlaidos nebus didesnės nei pajamos? Gal įmanoma kiek sumažinti valdininkų skaičių ar kitaip sutaupyti?

- Aš sunkiai įsivaizduoju, kad tai įmanoma. Kai valdžioje yra koalicija, viena partija turi vienas programines nuostatas, kita partija - kitas. Ir reikia pasiekti kompromisą. O jis randamas su tam tikru deficitu, kuris, reikia pasidžiaugti, bent yra fiskalinės normos ribose.

- Negi būtų kitaip, jei Vyriausybę sudarytų ne koalicija, o viena partija? Juk tokių pavyzdžių būta, o nedeficitinio biudžeto per visą Nepriklausomybės laikotarpį, deja, neregėjome.

- Kuo mažiau partinių interesų, tuo geriau visuomenei ir valstybei. Tačiau tam ir yra demokratija, kad žmonės renkasi tai, ką nori. Dabar dar esame nebrandūs. Tiesa, tai irgi tik mano nuomonė.

- Kartu su biudžeto projektu Finansų ministerija pateikė ir Valstybės investicijų programą. Nebado akių, kad vėl kelis milijonus eurų toliau skirsime nesibaigiančiam Nacionalinio operos ir baleto teatro scenos gražinimui, VSD pastato statybai, nors jai jau išleista apie 90 mln. eurų? Juk jei tiek pinigų būtume skyrę, pavyzdžiui, socialinio būsto plėtrai, visos eilės jau seniausiai būtų išnykusios.

- Jūs vėl labai logiškai, paprastai ir aiškiai išdėstėte mintis. Mes komitete kaip tik pareiškėme pastabą, kad Valstybės investicijų programa taip pat turėtų būtų svarstoma Seime arba bent mūsų komitete. Deja, kol kas to nėra. Todėl trūksta to sisteminio, prioritetinio mąstymo tiek skirstant minėtos programos, tiek europines lėšas.

- Kitais metais nebebus skiriamas finansavimas neprioritetiniais tapusiems projektams - bibliotekų, muziejų, kultūros centrų atnaujinimui...

- Man tai nesuprantama. Be verslo mes neturėtume nei socialinių garantijų, nei biudžeto, nei kitų dalykų, todėl reikia galvoti, kaip verslui logiškai taikyti kokias nors nuolaidas, kad būtų kuriamos darbo vietos. Tačiau valstybė be kultūros - valstybė be ateities. Jei mes kultūrą iš prioritetų išmetame - valstybiškai elgiamės neteisingai. Šiuo metu galime būti sotūs ir investuoti į jėgos struktūras ar kitus dalykus, bet be kultūros anksčiau ar vėliau sunyksime.

- Net ir žvelgiant iš grynai ekonominės pusės, kultūra pernelyg nuvertinama: ji sukuria 6 proc. šalies BVP, o atgauna keliskart mažiau.

- Būtent. Bet tai plika akimi sunkiai matoma, todėl nevertinama. Tačiau tuos, kurie žiūri tik grynai į ekonominius dalykus, bent šis faktas turėtų priversti susimąstyti, kad kultūra net ir šiuo aspektu neturėtų būti nuvertinama.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“