Elvyra Žebertavičiūtė teberašo: TIESOS

Garsi kino ir teatro aktorė Elvyra Žebertavičiūtė kadų kadais atsisveikino su rožine Lietuvos svajone, daugelį svaiginusia Atgimimo priešaušriu ir jo metais. Galbūt nė neįmanoma, kad žmonės ir atgavę savo valstybę ją sergėtų susiėmę rankomis ir sulaikę kvėpavimą akimis lydėtų kiekvieną Trispalvės pakėlimą. Tik jai be galo skaudu, kad ir po ketvirčio amžiaus Lietuvoje vešėte veši veidmainystė, melai ir dar daugiau: paprastas pilietis, tarp jų ir tas, kuris andai atkovojo Nepriklausomybę, jaučiasi pažemintas savo gimtoje žemėje.

- Jei neklystu, pirmasis jūsų vaidmuo kine buvo Vytauto Žalakevičiaus filme „Vienos dienos kronika“. Ten nuskambėjo sakrali frazė, kuri jaunajai kartai gal nė nežinoma: „Kodėl tu stovėjai po medžiu, kai šalia žudė žmogų?“

- Pamenu, gerai pamenu... Herojus, kurį vaidino inteligentiškasis Algimantas Masiulis, nerasdamas ką atsakyti, teisinosi, kad lijo, bet jo vis klausė: kodėl tu stovėjai po medžiu?.. Šiandien ne visiems pavyktų šitą filmą suvirškint - šiandien kinas ir teatras yra labiau ne minčiai, o akiai skiriami, stengiantis pritrenkt daugybe efektų. Aktorius kalbėdamas turi persiverst per galvą ar ką kita sugalvot, o ilgą monologą būtinai pertraukt kokiu trenksmu, kad tik publikai netaptų nuobodu. Nors kai tikras aktorius kalba scenoje, akių negali atitraukt nuo jo...

- Tokių dabar mažai.

- Muzikos ir teatro akademija kasmet leidžia aktorius ciūgais, nežiūrėdama, reikia ar nereikia, perpildyta ta rinka ar dar ne. Paleidžia juos ir eikit kur norit. Ką jie, priversti kovoti dėl vietelės po saule, darys? Lenda į tą „dėžę“ (televiziją - red. past.), kur duoda jiems bent kiek uždirbt, bent kiek save parodyt... Baisiausia, kad jie priversti murkdytis žemo lygio literatūroje - tai ne Čechovas, tai ne Dostojevskis. Būdavo, rengi vaidmenį geroje pjesėje, tai vien skaitydamas jos tekstą turtėji, Dieve mano, tu pats šviesėji, gauni dvasios paskatų. Televizijoje nėra ant ko jiems augt. Nei medžiagos nėra. Poreikio nėra. Ir publika atpratinama nuo tikro gražaus turinio ar jausmų, jai kemšami bukiausi konkursai, pasirodymai, pasismaginimų šou. Ko norėt: ketvirtį amžiaus tiek parlamentui, tiek Vyriausybei menkai terūpėjo kultūra, dvasingumas visais parametrais nyko ir nyko... Paleido popsus šmopsus, ir gerai.

- Elvyra, nemažai pasiturinčiųjų tartų, kad Lietuva šiandien iš tiesų gyvena taip gerai kaip niekada.

- Aš irgi kiek laiko buvau gera konservatorė. Man buvo šventa, ką pasakė konservatoriai, Landsbergis buvo dievas, ir staiga lyg būtų nukritęs šydas nuo akių. Pirmiausia valdžia su tauta visiškai nesikalba, neįsiklauso į jos nuomonę arba ją visiškai ignoruoja. Dievuliukai, juk valdžia, apvogusi pačius biedniausius Lietuvoje, vargu ar gali vadintis moralia. Kodėl neatėmė daugiau iš turtingųjų? Todėl kad jie lobistai, todėl kad bijo: pinigų rinkimams neduos? Maža to, savimi pasirūpinusi valdžia nugnybtos pensijos grąžinimą išbarstė per kelerius metus, kad kuo daugiau senukų išmirtų, ir neleido paveldėti atimtos dalies jų palikuonims, kad tik mažiau reikėtų jiems mokėt. Argi tai ne pasityčiojimas? Jėzau, jis visur, kone kiekviename žingsnyje. Juk žmonės mato ir supranta esą žeminami. Kad ir Kusaitės byla: nuo 12 metų terorizmu kaltinta mergaitė prarado sveikatą ir kai pagaliau po šitiek laiko buvo išteisinta, nes byla pasirodė sukurpta, dabar nėra kam atsakyt. Lietuvoje niekas už nieką nėra atsakingas. Milijonai dingsta, nėra kam atsakyt; žmonės apie tai kalba, jiems niekas nieko nepaaiškina. Kai žiūri į tokias rezonansines bylas ir kai matai, kaip yra suplanuota žmogų sužlugdyti demokratinėj valstybėj, o pats nieko negali padaryti, apima ir pyktis, ir bejėgiškumas. Ir niekur negali pasiskųst. Teisėsauga be teisybės, įstatymus parlamentarai leidžia, kokie jiems naudingi, - melas valdo mūsų valstybę.

- Tąsyk kodėl taip ir neišvystame galingos minios prie Seimo, reikalaujančios atsakomybės?

- Žmonės nusivylę. Jie galvoja, ką aš vienas padarysiu, ką gali mano vienas balsas. Žmonės dar miega.

- Ar Sąjūdžio priešaušriu buvo kitaip?

- Žinoma, ir tada sakė, ką aš vienas galiu, bet vieno tikslo vedami ėjo po vieną ir atėjo minia.

- Dabar tikslai turbūt kiti.

- Supranti, kas pasidarė: mes buvom užspausti, dusinami komunistinės propagandos, ir tas dusinimas prasiveržė į Sąjūdį; langas prasivėrė, durys atsiknojo ir daugumai sužibo akys nuo daiktų gausybės - nieko neturėjo, o dabar tik turėk pinigų, kad gautum tą, aną, ką seniai turi pasaulis. Na, ir prasidėjo... Jau tada, kai mes dar idealistiškai sergėjome ateities Lietuvos vartus, buvusi tarybinė chebra jau raitojosi rankoves ir šmaižiojo valdžios koridoriais lipdydama gerovę sau ir savo šeimos nariams...

Tiesa, dabar ir miesteliai išgražėjo, ir Vilnius išgražėjo, bet aplink - dvasinio puvimo ženklai. Kai nutinka bėda, kad ir dėl tų nelaimingų vaikelių Kėdainių rajone, aiškėja, kad policija nekontaktuoja su tuo, tas nekontaktuoja su anuo, kiekvienas savo įstatymu apsitvėręs ir atsitvėręs... Kiekvienas nori turėti kuo mažiau rūpesčių ir kuo maloniau gyventi. Europoje Dievą pakeitė pinigai ir seksas, jai jau nesvarbu, tuoksis vyras su vyru ar moteris su moterim, gims vaikai ar negims. Toleruojama siaubinga paleistuvystė, o homoseksualų, gyvenančių savo malonumui, tiek prisiveisė, kad jie lipa ant altoriaus įrodinėdami, jog jų sanguliavimas prilygsta šeimos kūrimo aktui...

- Jūsų pavardę mačiau tarp pasirašiusiųjų Vilniaus forumo deklaraciją, tarp tų, kurie yra vienos minties - išsaugoti Lietuvos valstybę ir XXI amžiuje...

- Negaliu sakyti, kad dalyvauju toje veikloje, - greičiau maišausi tarp tų šviesių žmonių, kurie nenori apleisti Lietuvos. Man įdomu jų paklausyt. Galbūt jų mintys pasės vilčių grūdelius visuose Lietuvos miesteliuose ir jie paskui išsilies vienu srautu. Juk Sąjūdis irgi atsirado iš ko - irgi buvom prieš partijas, irgi nežinojom, ką daryt, irgi manėm, kad amžiams pasmerkti, ir aš nebuvau kažkokia kovotoja, bet mintys knibždėjo, kaupėsi ir kada pribrendo, išsiveržė didelė jėga. Ir kaip dabar matau: iš ryto skambina nepažįstamas žmogus, kelkis greit, eikit prie Seimo (jau miegodavom su rūbais), išeini ir įsivaizduojat, koks grožis - iš visų pasviečių ir iš pavarčių takeliais žmonės plūsta į Gedimino gatvę, ir tavo akyse upeliukai išvirsta į upę. Todėl kad buvo užsidegimas, energija, valia. Tai va visų šitų šviesuolių tikslas - pasakyt, kad mes jau yram kaip tauta, pažadint viltį, kad visi drauge dar galim išlaikyti Tėvynę.

- Viena studentė tam forume gražiai kalbėjo, sakė, nežinau, ar šįkart pavyks, bet tam, ką čia girdėjau, visa širdim pritariu...

- Gaila, dalis šviesuomenės išvažiavo, gal kuriam širdelė dėl Lietuvos ir paskaudės, bet augs vaikai, ir skausmas atlėgs. Kita dalis jaunimo šiuo atžvilgiu nepasikausčiusi, ji nežino, ką reiškia gimtinė ir kad ją reikia saugoti. Liko žilos galvos: įlipu į troleibusą - žilos galvos, nueinu į koncertą - žilos galvos...

- Jų vieton valdžia pakvies dar daugiau pabėgėlių.

- Aš labai mielaširdinga ir dėl tų „ateivių“ nusiteikusi geranoriškai, bet pasakysiu atvirai: dūšioj virpu. Šitokia armija jaunų stiprių vyrų su skirtinga tikyba, papročiais, prieš kuriuos mūsų kultūra neturi jokių galių. Su šita armija ne tik negali susitvarkyti tokia disciplinuota valstybė kaip Vokietija, prisikvietė ir neapžioja, bet ji jau nesusigaudo, ką daryti. Žinoma, tarp tų, kaip sakau, ateivių yra visokiausių; negalima sakyti, kad diduma teroristų arba tų, kurie nori primesti mums savo tvarką...

- Tačiau juk nekrikščioniška prieš vežant juos Lietuvon atsirinkti tuos, kurie, sakysim, linkę dirbti, gerbti kitą kultūrą, - girdėjau, kaip eurokomisaras Vytenis Andriukaitis tokią praktiką suniekino vienu žodžiu, pavadindamas ją žmonių rūšiavimu, kitaip tariant, rasizmu...

- O išskirtinių sąlygų kūrimas nėra rasizmas savo žmonių atžvilgiu? Mačiau, kaip mėto duoną tie ateiviai, o europiečiai net nedrįsta sudrausti, kad taip svečiuose elgtis nevalia. Dar kas man baisu: kaip užtvenkt tą upę, kurios net žiemos šalčiai nepristabdo. Milijonais eina ir milijonais dar ateis. Jie mato, kad Europoj gerai gyvenama, ir veržiasi į tą Europą, išversdami vielų tvoras, kaip nesyk mačiau per televizorių darant gyvulių bandas. Pavasarį jų dar padaugės, o šaudyt negali, nekrikščioniška, nes veržiasi tavo kieman be šautuvų... Šiuo atžvilgiu Lenkiją pateisinu visiškai, nes ji nori apsaugot savo šeimas, savo tradicijas, savo valstybės sienas.