EKOVokietija, arba Avinėlių purtymas.

Vokiečiai ne tik už maistą, bet ir už poilsį bei pramogas, paženklintas EKO ženklu, pinigų negaili. Civilizacijos iškankinti vakariečiai ilgisi natūralios gamtos, tyro oro, sveiko maisto ir ramybės.
Du burtažodžius - ekoturizmas ir ekoūkis - išmoko Klaipėdos pajūrio regioninio parko bei turizmo Klaipėdos rajone specialistai, liepos 16-21 d. viešėję Vokietijos Vendlando/Elbtalaue regione. Pažintinę išvyką organizavo Pajūrio regioninio parko direkcija, vykdydama projektą "Turizmo plėtra Pajūrio regioniniame parke" pagal PHARE SPF programą.

Slavų palikuonys

Išgirdę, kad vyksime į Vendlandą, suklusome - niekas iš 11 žmonių nežinojo apie tokią sritį Vokietijoje, esančią 50 km į pietryčius nuo Hamburgo. Tik nuvykę ten buvome informuoti, kad Vendlandas - tai nedidelė, 9 komunas vienijanti sritis Žemutinėje Saksonijoje, nusidriekusi palei Elbę tarp Šarnebeko (Scharnebeck) ir Gartovo (Gartow) miestelių. Pavadinimą regionui suteikė prieš 3-5 tūkst. metų šiose vietovėse gyvenusi slavų gentis - vendai. Iki Vokietijos suvienijimo Vendlandas buvo prie pat sienos Rytų pusėje.
Gražia gamta, miškingumu išsiskiriantis, mažai apgyvendintas Vendlando regionas ilgą laiką buvo vienas iš skurdžiausių Vokietijoje. Čia nebuvo vystoma pramonė, darbo neturintys vietiniai gyventojai bėgo į miestus ir kitas sritis.

Atvežė atomines šiukšles

Prieš 30 metų Vokietijos Vyriausybė nusprendė į Gartovą atvežti saugoti panaudotą Gorlebeno atominės elektrinės kurą. Žinia, kad atominės šiukšlės prieš palaidojimą apie 40 metų turi būti laikomos žemės paviršiuje, kad atvėstų.
Tada vietiniai Vendlando gyventojai bei ekologinės organizacijos sukilo. Vendlandiečiai prisimena, kaip protesto mitingai buvo malšinami vandeniu, įtarūs policininkai sekė sodybas ir jų gyventojus.
Galiausiai Vyriausybė susitarė su Gartovo apylinkių gyventojais (labai brangiai nupirko iš jų žemes, kuriose pastatė sandėlius) ir atominės atliekos buvo atvežtos į didžiulį angarą. Be jokios ypatingos apsaugos tarsi bulvės didžiuliuose angaruose jos sandėliuojamos iki šiol. Specialistų teigimu, jau nebetinkamo atominio kuro spinduliavimas nėra stiprus, jo žala labai nežymi.

Donkichotiškas protestas

Antroji protestų banga kilo tada, kai imta svarstyti galimybė čia pat, šalia Gartovo, atomines šiukšles ir palaidoti. Panaudotą kurą, patalpintą į sandarius konteinerius, galima laidoti tik į kietą gruntą. Tuo tarpu specialistų teigimu, gruntas šalia Gartovo nestabilus, kenksmingos medžiagos akimirksniu patektų į vandenis ir užterštų visą Vendlandą. Nepaisant šių išvadų, vieta atominio kuro laidojimui buvo paruošta.
Vendlandiečiai šalia savo namų ėmė statyti geltonus skersai sukryžiuotus kryžius, simbolizuojančius protestą prieš atominę energetiką. Regione pradėti kurti ir įgyvendinti atsinaujinančios energetikos projektai. Vendlandą nusėjo 80 vėjo jėgainių. Rapsų, bulvių ūkiuose vis daugiau energijos išgaunama iš biodujų. Iš šių alternatyvių energijos šaltinių regione šiuo metu gaunama apie 8-10 procentų elektros energijos, o siekiama gauti 100 procentų. Įdomu, kad vendlandiečių projektai buvo pripažinti pilotiniais Europos Sąjungoje ir sulaukė didžiulės paramos.
Kita Vendlando regioninės politikos kryptis - parama ekoūkiui ir ekoturizmui. Žmonės ėmė pirkti ištuštėjusias sodybas, jas renovuoti (fachverkinių pastatų restauracijai valstybė skiria paramą) ir kurti ekologines kaimo turizmo sodybas, ekologinius ūkius ir propaguoti sveiką gyvenimo būdą.
Tuo pat metu imta spręsti ir kita šį regioną kankinanti problema - gruntinio vandens išteklių mažėjimas. Atlikus tyrimą nustatyta, kad dėl per didelio vanens vartojimo ir dėl to, kad regione pasodinta daug pušynų (spygliuočiai pasisavina iš aplinkos daugiau drėgmės), gruntinis vanduo per 30 metų nuseko 3 m. Kiekvienas venlandietis maniakiškai taupo vandenį. Pradedant specialiais sieteliais kranuose, dušų apmokestinimu kempinguose (2 min. maudynių kainuoja 2 eurus), baigiant naujausių technologijų, kuriomis į tualetą nukreipiamas jau panaudotas vanduo, diegimu.

Ekopensionas už 2 milijonus

Šešias dienas trukusios viešnagės Vendlande metu gyvenome ekopensione "Kenners Landlust", kurį prieš šešerius metus įkūrė Barbara ir Zigfridas Keneriai.
Kenerių ekopensionas - dviejų aukštų fachverkinis pastatas, aplink kurį yra apie 10 arų žemės. Jame teikiamos apgyvendinimo, maitinimo paslaugos, siūlomi valgio gaminimo kursai, jogos užsiėmimai, vaikų priežiūros paslauga. Para pensione žmogui kainuoja 70 eurų, tačiau pelnu šeimininkai naudotis dar negali, nes pensiono įrengimas atsiėjo per 2 milijonus iš banko skolintų markių.
Išgirdę ką tik paminėtą sumą išsižiojome. "Lietuvoje turintieji tiek pinigų gamyklą stato", - kažkas replikavo. Šeimininkai paaiškino, kad tiek kainavo ekologiškos medžiagos, kurios buvo panaudotos įrengiant kambarius ir kitas patalpas, kuriuose gali gyventi net alergiški žmonės.
Pensiono aplinka sutvarkyta labai paprastai. Šalia pastato yra didžiulė erdvė, užsodinta žolynu, įrengta vaikų žaidimų aikštelė. Maitinimas ekopensione panašus kaip garsiojoje sveikuolių sanatorijoje Palangoje. Ant stalo dominuoja salotų lapai, kruopų, bulvių patiekalai, sūriai. Tiesa, Keneriai kartais (du vakarus iš šešių) duoda ir mėsos patiekalų. Ir visa tai su EKO ženklu, net nežinia iš kur atvežti bananai ir pernykščiai obuoliai.
Pagrindiniai "Kenners Landlust" ekopensiono klientai - šeimos su vaikais ir grupės, rengiančios seminarus.

Bioūkis be piktžolių

Keliaujant per Vendlando ekoūkius mums susidarė įspūdis, kad Vokietijoje svarbiausia daug ir gerai kalbėti apie savo produkciją. Juokingai jautėmės, kai vokiečiai vedė mus į savo laukus, demonstaravo šalia didžiulio kelio, kuriuo nuolat zuja krovinininiai automobiliai, augančias morkas ir kopūstus ir aiškino, kokie jie ekologiški, nes tręšiami biotrąšomis. Tiesą sakant, nepatikėjome mes to bioūkio šeimininkės Mamoisel žodžiais, nes laukuose nebuvo nė vienos piktžolės (taip išnaikinti jas galima tik chemikalais).
Dar labiau nustebome patekę į josios produkcijos parduotuvę. Dilgėlėmis apžėlusi aplinka, prie įėjimo netvarkingai suverstos dėžės, langai išdaužyti. Viduje beviltiškai pasenę šaldytuvai, prieblanda, skraido musės. Lietuvoje tokia įstaiga ne tik kad BIO vardo negautų, bet būtų pripažinta neatitinkančia sanitarinių sąlygų.

Avių vilionės

Rademacherio avių ūkyje buvo daug linksmiau. Šeimininkas, be to, kad daug ir ilgai pasakojo apie savo avis, dar ir pademonstravo, kaip jas gano mažasis koli veislės šuo. Šiame ūkyje auginama 2200 suaugusių avių ir apie 2000 jauniklių. Biznis daromas ir iš jų ekologiškos mėsos (avys šeriamos ypatingu šienu), ir iš vilnos. Vilna keliauja į veltinių fabriką ir tampa švelniomis, minkštomis šlepetėmis, kilimais ir kt. buityje naudojamais dalykais. Pavasarį pats avių ūkio šeimininkas savo sodyboje rengia veltinių šventę. Į ją atvykusieji gali nusipirkti arba patys susivelti norimą daiktą. Šventė - puiki reklama ūkiui. Sodybą aplanko 8-10 tūkstančių žmonių per metus.

Bus daugiau.