"Tarybų Sąjungos kariškiai norėjo išprovokuoti šūvius iš mūsų pusės - reikėjo šūvių, reikėjo legalizuoti jų buvimą. Nesu politikas, bet turbūt dalis Lietuvos politikų irgi norėjo, kad būtų šūvių. Mums, vidaus reikalų sistemai, reikėjo išlaikyti tokią poziciją, kuri nepatenkino nei vienų, nei kitų norų. Rimtis - tai buvo svarbiausias uždavinys", - sakė buvęs policijos generalinis komisaras Petras Liubertas.
Buvęs policijos vadovas prisiminė, kad tam imtasi visų atsargumo priemonių. "Tie milicijos pareigūnai, kurie šimtais buvo komandiruojami iš vieno komisariato į atskiras vietas, jie buvo komandiruojami be ginklų", - pasakojo P. Liubertas.
Nepriklausomybės pradžioje vidaus reikalų sistemoje dirbo daugiau nei 35 tūkst. pareigūnų, iš jų apie 16 tūkst. milicininkų. "1991 metais konfliktinės situacijos, panašios į sausio, kurias reikėjo neutralizuoti, vidaus reikalų sistemos darbuotojams buvo kone kiekvieną dieną. Dirbome labai sudėtingomis sąlygomis", - sakė P. Liubertas.
Buvęs viešosios policijos vyriausiasis komisaras Vytautas Navickas prisimena situaciją tuomet buvus itin subtilią - ir gyventojai buvo pasidalinę - vieni buvo už nepriklausomą Lietuvą, kiti, mažesnioji dalis, norėjo likti Maskvos pašonėje. Policijai teko uždavinys išvengti provokacijų.
Lietuvos pareigūnai dar kurį laiką turėjo dėvėti sovietines uniformas, nes naujų tiesiog neturėjo, buvo organizuotai atliekamas sagų, emblemų keitimas. Tiesa, ne visi norėjo, kad būtų pakeisti skiriamieji ženklai.
"Man teko koordinuoti rezervų atvykimą, paskirstyti žmones. Pamenu, iš Šalčininkų atvyko visas būrys policijos pareigūnų, atvyko dar su sovietine atributika. Tuoj pat buvo priimtas sprendimas ją pakeisti, ir buvo keletas tokių pareigūnų, kurie apsisuko ir išvažiavo", - prisiminė V. Navickas.
Buvęs policijos vyresnysis komisaras Liutauras Vasiliauskas prisimena, jog, be politinių batalijų ir įrodinėjimo, kuriai pusei tarnauji, reikėjo dirbti kasdienį darbą, kuris taip pat buvo nelengvas - būtent tarpuvaldžio metu kūrėsi vėliau galingomis tapusios nusikalstamos grupuotės.
"Tarybos Sąjungos vidaus reikalų ministerijos vadovybės buvome traktuojami kaip vienintelė legaliai ginkluota jėga Lietuvoje. Negalėjo būti ribos, nes logistika buvo iš Maskvos, o tarnyba buvo Lietuvai. Situaciją sąlygojo žmonių apsisprendimas. Ypatinga situacija buvo Vilnijos krašte ir Vilniaus mieste, nes čia labai daug tarnavo kitataučių ir jiems sprendimas buvo žymiai sunkesnis nei lietuvių tautybės žmonėms", - pasakojo L. Vasiliauskas.
Buvęs policijos generalinis komisaras atkreipė dėmesį, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais, 1990-aisiais, Lietuvos vidaus reikalų sistema tebebuvo finansuojama iš Maskvos.
"Tai davė pagrindo maskviečiams važinėti čia kaip į savo parapiją ir čia tvarkytis", - sakė P. Liubartas.
Pareigūnai prisiminė ne vieną kontraversišką situaciją, pavyzdžiui, Lietuvoje esančius geležinkelio bėgius dar kurį laiką po nepriklausomybės atgavimo saugojo geležinkelių milicija, kuri buvo atskaitinga tiesiogiai Maskvai, be to, buvo ir dvi prokuratūros.
Buvęs policijos vyresnysis komisaras prisimindamas praeitį dabar šypsosi: "Kuo labiau tolsta karas, tuo daugiau atsiranda didvyrių". Pasak jo, didžiausias darbo krūvis teko paprastiems pareigūnams, kurie vėliau buvo užmiršti. Dabar net Policijos departamento specialus apdovanojimas už nuopelnus Sausio 13-osios metu padėtas į archyvus.
"Nereikia daryti iš to didvyriškumo. Tokia buvo reali situacija, mes atlikome savo darbą ir tuo esame labai patenkinti", - sakė L. Vasiliauskas.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą