Britai geresni už lietuvius?

Didžiojoje Britanijoje prasidėjo agitacinė kampanija dėl referendumo trauktis iš Europos Sąjungos ar likti joje. Šalis Bendrijoje turi daugybę sau naudingų išlygų, tačiau tarp salos gyventojų labai daug euroskeptikų. Lietuvoje atvirkščiai - labai daug euroentuziastų ir labai mažai išlygų. Kodėl mums vis tiek viskas gerai, o britams viskas blogai? Ir apskritai, ko verta sąjunga, kurioje ne visos šalys lygios? Kalbamės su Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, politikos apžvalgininku Rolandu PAULAUSKU.

- Ar Didžiosios Britanijos referendumas neprimena mūsų pačių referendumo dėl stojimo į ES, kai visi, nors kiek abejojantieji bendrijos nauda, buvo eliminuojami iš viešojo diskurso?

- Britanijoje užregistruoti du komitetai: vienas „už“, kitas - „prieš“. Manau, kad Anglijoje viskas daroma sąžiningiau, nei buvo pas mus... O mes žiūrime į anglų referendumo reikalus kaip į savo referendumo tęsinį. Deja, visi puikiai žinome, koks tas mūsų referendumas buvo. Pirmiausia buvo priimtas specialusis įstatymas dėl referendumo, todėl jis vyko dvi dienas. Tačiau netgi antrosios dienos viduryje, paaiškėjus, kad net ir tokiu būdu nesurenkamas reikalingas žmonių skaičius, buvo mesta miltelių ir alaus, bet ir naudojant šias pagalbines priemones konstitucinė nuostata, reikalaujanti dviejų trečdalių gyventojų dalyvavimo, nebuvo pasiekta. Rezultatas nebuvo pasiektas, taigi iš esmės tas referendumas yra neteisėtas. Nors aš agitavau žmones nestoti į ES, bet supratau, kad tai yra neįmanoma pirmiausia dėl to, kad didžioji dalis lietuvių buvo įsimylėję savo pačių susikurtą europietišką svajonę. Tai buvo tas pats, kas mėginti atkalbėti kokią nors įsimylėjusią mergaitę tekėti už kokio chuligano, niekšo ar plevėsos. Ta mergaitė juk vis tiek neklausys... Didžioji Lietuvos dalis buvo būtent tokia ir visiškai nesvarbu, kad referendumas yra neteisėtas, svarbiausia, kad dauguma žmonių norėjo į tą svajonių Europą. Panašiai kaip dabar ukrainiečiai, neskaitę Asociacijos sutarties, taip ir mes tada visiškai nesvarstėme, kas bus. Mes tiesiog tikėjome savo pasaka, nekėlėme klausimo, kiek tai mums kainuos, ir įsivaizdavome, kad dabar tai jau gyvensime pasakiškai...

- Kur slypi tokios aklos meilės šaknys? Kodėl mūsų žmonės taip greitai patikėjo pasaka apie būsimą rojų?

- Šio reiškinio šaknys labai gilios, jos siekia šimtmečius... Tuos laikus, kai kokių nors Sapiegų ar Radvilų vaikai keliaudavo semtis šviesos į Vakarų universitetus, kai mums „šviesą“ nešė lenkai, kai mūsų LDK didikai sudarė sutartį su Lenkija ir taip likvidavo Lietuvos valstybę... O kodėl XVI amžiuje atsirado Žečpospolita? Todėl, kad mūsų didikai norėjo tokių pačių privilegijų kaip lenkai, tokių pačių titulų ir herbų... Bet pažvelkime dar seniau, prisiminkime tą patį Vytautą, kuriam neužteko būti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, jam dar reikėjo popiežiaus palaiminimo. Kai dar mokiausi mokykloje, niekaip nesuprasdavau: kam Vytautui buvo reikalingas tas velniai žino kur esančio popiežiaus palaiminimas? Vytautui, kuris kontroliavo teritorijas nuo jūros iki jūros, grasino visai Europai ir visus mušė į kairę ir į dešinę? O juk jis jautėsi kažkoks „netikras“ valdovas, nes neturėjo to palaiminimo. Dabar aš suprantu ir daugelis mūsų žmonių supranta, kad rinkimai yra „demokratiški“ tik ten, kur pasako dabartiniai „popiežiai“... Šaknys yra be galo gilios...

- Absoliuti dauguma Europos valstybių išsiderėjo įvairiausių išlygų ir lengvatų šioje bendrijoje, ką ir kalbėti apie britus, kurie apskritai turi absoliučiai laisvas rankas ES. O ką išsiderėjome mes?

- Jeigu mūsiškiai ir išsiderėjo kokių nors išlygų, tai jos yra tokios nežymios, kad jie patys tuo net nesigiria... Na, pavyzdžiui, pas mus buvo atidėtas visoje ES privalomas akcizų lygis - degalams, elektrai, benzinui, rūkalams, degtinei... Buvo susitarta, kad tie akcizai galės pasivyti Europą per keletą metų. Tokios smulkios išlygos. Nėra ko norėti, nes mes juk net nekėlėme klausimo, ar nėra per didelė buvimo ES kaina. Mes buvome sutikę a priori sumokėti bet kokią kainą, todėl niekas jokių išlygų ir nereikalavo. Nes mes džiaugėmės, kad į mus atkreipė dėmesį ir sutiko priimti. Toks buvo pagrindinis motyvas, bet tai yra ne tik Lietuvos bėda. Tokie patys buvo lenkai, rumunai, bulgarai, tokie patys dabar yra ukrainiečiai ir netgi didelė dalis rusų. Rusijoje taip pat yra daug žmonių, svajojančių būti tais europiečiais ir įsivaizduojančių, kad iškart padidės algos ir pensijos, o miestuose bus tvarka, teisingumas ir pan.

- Kokios yra mūsų nuolatinio pasidavimo svetimiesiems arba keliaklupsčiavimo priežastys?

- Daug apie tai galvoju suprasdamas, kad visa Rytų Europa nuo seniausių laikų serga tais nevisavertiškumo prieš Vakarus kompleksais. Kartais ieškau, kur yra ta riba tarp Rytų ir Vakarų Europos. Ir aš manau, kad riba yra Praha. Praha yra virsmo taškas. Į vakarus nuo Prahos žmonės laiko save vakariečiais, o į rytus - rytiečiais, o tie vakariečiai rytiečius visą laiką laikė žemesniais už save, o rytiečiai sutinka su tokiu požiūriu į save. Bet pažvelkime į šio reiškinio priežastis. Manau, kad gana svarbus buvo klimato vaidmuo. Nes į rytus nuo Prahos yra šaltesnės žiemos, vadinamoji nulinė izobara. Į vieną pusę nuo nulinės izobaros žemė įšąla, o į kitą - ne. Ten, kur žemė žiemą neįšąla, yra geresnis derlius ir reikia daug mažiau pastangų žemės ūkio produkcijai išauginti. Dėl to ta pusė Europos visada yra turtingesnė. Kiti pasakys, kad Afrikoje dar šilčiau, bet Afrikoje jau yra per karšta... Daugelis žmonių bando ginčyti šitą akivaizdų faktorių, bet aš visada atsakau pavyzdžiais: Lietuvoje sausio mėnesio vidutinė temperatūra yra -5, Berlyne +5, o Londone - dar daugiau. Į šituos 10 laipsnių reikia labai daug investuoti, reikia įšildyti, o vien tai Rytų Europai kainuoja milijardus. Tačiau ir tai dar ne viskas. Vakaruose anksčiau prasideda sėja, ten nebūna pavasarinių šalnų ir dėl to rečiau būna nederlius. Yra ir daug kitų faktorių.

- Ar galime palyginti visą gaunamą naudą iš narystės ES su patirtais nuostoliais? Ko gavome daugiau?

- Vienareikšmiškai: mes praradome daugiau, negu gavome. Nes skaičiuoti reikia ne grynųjų pinigų srautus, kaip dažnai skaičiuoja mūsų įvairūs „ekspertai“. Jie žiūri grynai matematiškai: kiek mes įmokame į ES kasą ir kiek jie mums duoda įvairių išmokų. Tuomet tas skirtumas atrodo mums palankus. Bet pridėkime Ignalinos uždarymo sąnaudas. Juk pabrango elektra ir mes kiekvienais metais sumokame papildomai milijardus vien dėl to, kad neturime pigios elektros, kurią gamino Ignalinos AE. O ją mes uždarėme tik dėl to, kad toks buvo Briuselio reikalavimas. Toliau: dėl tų pačių reikalavimų mes supjaustėme savo laivus. O ką kalbėti apie tai, kad mes atidavėme savo rinką, mes neturime muitų mokesčių, kuriuos rinkdavome patys, mes net negalime patys kontroliuoti savo biudžeto... Štai dabar iškilo klausimas, ką daryti su lenkų prekėmis? Visi lietuviai ten važiuoja apsipirkti. O kodėl ten pigiau? Pirmiausia, jie turi savo valiutą ir nuvertėjęs zlotas atpigina jų prekes, todėl pas juos yra mažesnis PVM maistui, didesnė rinka ir apyvarta, be to, Lenkijoje yra šilčiau. Pavyzdžiui, 100 km į pietus nuo Varšuvos prasideda persikų sodai... Braškės Lenkijoje prisirpsta 2-3 savaitėmis anksčiau. Ir kaip lietuviams su tomis lenkiškomis braškėmis konkuruoti? O konkurencijos mechanizmas gali būti vienas - muitai, kurių mes atsisakėme. O jeigu prie viso šito pridėtume mūsų emigrantų klausimą, kuris išvis pinigais nepamatuojamas, nes čia, galima sakyti, vyksta lietuvių tautos susinaikinimas.