"Automaidano" lyderis Dmitro Bulatovas: mane mušė kiekvieną dieną

„Aš labai dėkingas žmonėms, kurie man padėjo patekti į Vilnių ir suteikė medicininę pagalbą. Noriu papasakoti, kas atsitiko. Ir, jei bus laiko pabendrauti, kadangi dabar neskaitau žinių, man įdomu būtų sužinoti, kas dabar vyksta Ukrainoje.

Kalbėsiu lėtai, nes nelabai gerai jaučiuosi. Man sukasi galva ir silpnėja regėjimas. Todėl prašau į tai pažiūrėti supratingai.

Sausio 22 dieną Kijeve aš savo mašina išvažiavau darbo reikalais. Turėjau keletą susitikimų. Man pranešė apie tai, kad valdžia areštuoja visas mano sąskaitas ir turtą. Sužinojęs tai, pastačiau mašiną, sėdau į taksi ir nuvažiavau prie bankomato nuimti pinigų. Nerimavau, kad mano mašiną gali sustabdyti milicija ir mane areštuoti, nerimavau, kad negalėsiu iš bankomato pasiimti pinigų. Kai atvažiavau prie bankomato, pamačiau apie 10 sportiškai sudėtų žmonių. Vaikštinėjau šaligatviu ir laukiau, kol jie nueis.

Viskas įvyko Kijeve, beveik šalia Zakarevskio ir Majakovskio gatvių sankryžos. Laukdamas šalia gatvės, pajutau stiprų smūgį į nugarą. Mane kažkas sugriebė ir įmetė į mikroautobusą. Mikroautobuse man keletą kartų labai stipriai trenkė į galvą ir užmovė ant galvos maišą. Apie valandą (man atrodo, tiksliai negaliu pasakyti) mane kažkur vežė.

Paskui, kai mane kažkur nuvežė, nuvedė į kambarį, kur buvo tik medinė lova, uždėjo ant akių plaukimo akinius ir perspėjo, kad jei juos nusiimsiu, mane muš. Kai tie žmonės išėjo, aš kartais nusiimdavau akinius. Kambaryje buvo tik lova ir kibiras tualetui.

Kiekvieną dieną mane mušė per galvą. Pirmą dieną mane paguldė ant grindų, užspaudė nosį, padėjo virš akinių šlapią skudurą, pradėjo mušti ir aš ėmiau springti savo krauju. Tardė mane kasdien. Kasdien mušdavo per galvą. Mušė nedaug, bet labai stipriai ir profesionaliai. Kaip žmogus, kuris profesionaliai sportuoja, galiu pasakyti, kad mane mušė tikri profesionalai. Labai stipriai, labai skausmingai ir labai ilgai.

Po pirmo kankinimo pradėjau pasakoti viską, ką jie norėjo žinoti. Labiausiai domėjosi, kas duoda pinigų „Automaidanui“, kiek pinigų duoda Amerikos ambasadorius, kas duoda įsakymus, kokie mūsų santykiai su JAV ambasadoriumi ir JAV, kiek pinigų duodame žmonėms. Mane kaltino, kad esu JAV šnipas. Visi pokalbiai buvo filmuojami, ir tai vyko kasdien. Be klausimų, kas mus finansuoja, jie sakė, kad JAV ambasadorius davė man dideles pinigų sumas, ir klausė, kur aš juos paslėpiau. Dar jie domėjosi mūsų važiavimais [...] pas ministrą Vitalijų Zacharčenką, pas poną V. Medvedčiuką, daugiausia klausinėjo apie mane keliones pas Viktorą Medvedčiuką. Jie klausinėjo, kas priimdavo sprendimus, kodėl važiavau pas V. Medvedčiuką, kodėl mes važiavome [...] pas generalinį prokurorą. Netgi klausė apie tai, kas davė įsakymą laužyti tvorą V. Medvedčiukui. Nors važiavome [...] pas ministrą V. Zacharčenką, poną Viktorą Pšonką, tokių klausimų neužduodavo. Visa tai filmavo.

Pirmą dieną mane kankino taip: apipildavo vandeniu, paskui keletą dienų iš eilės mušdavo per galvą. Klausinėjo kasdien, tik kiekvieną kartą klausdavo skirtingai, nes netikėjo mano atsakymais.

Dienas skirdavau pagal tai, kaip duodavo maistą. Maistas buvo vakuuminėje pakuotėje. Tai buvo mėsa, gabalėlis sūrio ir ne kasdien duodavo bandelę. Vanduo buvo technikinis, turėjo kanalizacijos kvapą, buvo nešvarus. Patalpa, kurioje buvau, buvo garai nuo skudurų. Atrodė, kad esu kažkokiame džiovinimo kambaryje.

Jie pradėjo stipriau kankinti. Vieną kartą pabandžiau pakelti akinius ir pažiūrėti į tuos žmones. Jie visada ateidavo du. Už durų buvo girdėti daugiau balsų, bet negirdėjau, apie ką kalba. Bet ateidavo tik du. Kai pabandžiau pakelti akinius pasižiūrėti, jie ėmė mane mušti per galvą, daugiau nebandžiau į juos pasižiūrėti.

Po kelių dienų kankinimai ėmė stiprėti, be smūgių, kuriuos suduodavo, užmovė maišą ant galvos, surišo rankas ir kojas ir aš gulėjau ant grindų. Jie ėmė mane mušti lazdomis per galvą. Tai nebuvo medinės lazdos, jos buvo minkštesnės. Bet pradėjo mušti taip dažnai ir su tokia jėga, kad pasirodė, kad smegenys susimaišė su kaulais. Skaudėjo net šaukti, nes mušė skirtingas veido vietas. Negaliu apsakyti žodžiais. Nežinau, kiek tai tęsėsi. Nieko baisiau gyvenime nesu patyręs.

Kiekvieną dieną vyko tardymai ir man pasirodė, kad jie manimi netiki. Aš kartojau tą patį, ką sakiau anksčiau. Man labai skaudėjo. Pasakiau, kad JAV ambasadorius man davė 50 tūkst. dolerių, už kuriuos „Automaidanui“ pirkau kurą, keletą vaizdo kamerų. Jau sakiau netiesą, kad tik mane mažiau kankintų.

Kai nupjovė ausį, (aš galiu klysti dėl dienų, nes buvau su akiniais ir užsimerkęs), jie liepė man atsiklaupti, ištiesti rankas į priekį ir pasakė, kad mane nukryžiuos ir prikals vinimis. Nežinau, ar tai buvo vinys. Jie pasakė, kad moka prikalti ir nepažeis man raumenų. Jie mane prikalė prie durų, paėmė kažkokią lazdą ir ėmė mušti per nugarą, per kojas. Mušė per kaulus, rankas, mušė per tas pačias vietas. Labai skaudėjo. Tuo metu man buvo labai blogai, prašiau mane nužudyti, nes nebegalėjau iškęsti tokio skausmo.

Paskui praėjo kažkiek laiko, aš net kažkiek pamiegojau. Bandžiau atsikelti, bet sukosi galva ir atrodė, kad praėjo amžinybė. Jie atėjo, užmovė ant galvos maišą ir kažkur nuvedė. Tikėjausi, kad mano kančios tuo ir baigsis. Mane įmetė į mikroautobusą, apie valandą vežė ir išmetė maždaug toje vietoje, kur mane ir surado. Labai blogai iš pradžių mačiau. Buvau miške. Tai buvo miškas, šalia Vyšenkos kaimo.

Man pakankamai greitai (man pasirodė ne daugiau nei per 15 minučių) pavyko nueiti iki pirmo namo, kur degė šviesa. Lauke buvo šalta. Drabužiai buvo megztinis, po juo termodrabužiai ir slidinėjimo kelnės. Priėjau iki namo, ėmiau belstis. Žmonės išsigando ir manęs neįleido. Aš vaikščiojau po namus ir nesupratau, kur yra kelias, vis griūdavau, krisdavau į duobes, kurios buvo iškastos naujų namų pamatams. Radau vaikinus po 40 min., paprašiau, kad įleistų į namus ir leistų paskambinti. Jie neįleido, bet pasakė, kad paskambins tuo numeriu, kurį pasakysiu.“