Auksinis ruduo su baravykų kvapais

Juk ruduo yra ne tikrasis, o tik pereinamasis metų laikas. Jis paima daug ką iš vasaros ir paruošia taką žiemai. Jo paties darbų, kuriuos ruduo pradėtų nuo pradžių ir baigtų kokiu nors rezultatu, beveik nėra...

Smagiausias įvykis rugsėjo vidury - briedžių ir elnių tuoktuvės. Ne visi jas matome, galbūt ne visi apie jas esame girdėję. Tačiau ten, tolimoje girioje, jų karščiu alsuoja daugelio žvėrių širdys. Į savo vestuvių vietas žvėrys renkasi ilgai, keliauja dešimtis kilometrų. Štai prieš savaitę prie pat Dūkštų miestelio Vilniaus rajone prieš pat autobusą praskriejo raguotas elnias - iš vieno miško pro bulvių kasėjus, pro namus keliavo į kitą, tuoktuvių girią. Tuo pat metu vyksta ir briedžių ruja, tik jų tuoktuvės, lydimos savotiškų ritualų, keliavimo ratais, sekimo patelių pėdomis, yra tylios. Tauriųjų elnių tuoktuvės labai garsios, patinai mauroja, baubia kiekvienas skirtingu balsu - jauni spiegdami, vyresnieji girią drebindami bosu. Elniai labai energingi, jie ragais talžo krūmus, atakuoja kelmus ir kupstus, voliojasi purvo balose. Dabar, per tuoktuves, elnias patinas nėra labai simpatiškos išvaizdos - purvinas, suplukęs, nuo jo sklinda sunkiai apsakomas aitrus kvapas.

Tačiau pats svarbiausias, stipriausias, maloniausias dabar yra baravykų ir kitų grybų aromatas. Žinome, kad bet koks kvapas lengviausiai sklinda, kai drėgnas oras. Miške tvyranti drėgmė, vis papildoma rasos ir lietučio, yra tam puikiai tinkama terpė. Grybai - ne tik jų vaisiakūniai, mūsiškai vadinami grybais, bet ir visa gausi žemėje, po samanomis, tarp medžių šaknų, išsidriekusi grybiena yra gyva, jos kvapas stiprus ir labai „gyvas“, būdingas kiekvienai rūšiai. Žinome pasakojimus apie grybus trumus, kurių Vakarų Europoje ieško dresuoti šunys ir net kiaulės. Ko gero, ir pas mus būtų galima taip ieškoti baravykų, raudonikių - gyvūnai, kurių uoslė jautresnė už mūsų, juos rastų nesunkiai.

Jeigu netikite šiais žodžiai, šiandien pat patikrinkite jų teiginius: miške susiraskite bent 5-6 rūšių pažįstamus grybus ir bandykite atkirti jų aromatą. Pamatysite, kad kelmučiai kvepia labai stipriai, gali būti, kad jų kvapas net priklausys nuo to, ant kokio medžio stuobrio jie auga. Labai stiprus kai kurių ūmėdžių aromatas. Kad ir kaip būtų keista - musmirės neturi stipraus kvapo. O baravykas (bent jau tas, mūsų siekiamas tikrinis) kvepia maloniai. Kai kas sako, kad sutiktų, jog atsirastų tokie kvepalai - baravykų, raudonikių aromato. Voveraitės kvepia nestipriai, bet labai charakteringai. Tačiau patys tuo įsitikinkite.

Girioje, ypač lapuotynuose, tiesiog neįmanoma nepajausti poniabudės - korėtu baltu kotu ir lipnia rusva mase aplipusia kepurėle grybo - kvapo. Ne kiekvienas gali jį uostyti, kai kam nuo jo svaigsta galva, kitus pykina. Kam grybui reikia tokios smarvės? Taip jis vilioja muses, kurios leidžiasi ant kepurėlės, kojomis „surenka“ sporas ir jas išnešioja po visą girią. Taigi gamtoje nieko šiaip sau nebūna. Netgi baravykų aromato.