Auksė Ūsienė: gerai, kad Plungės meras susiprato dabar, o ne kaip Salomėja Nėris

Tačiau po tokio sėkmingo atsako į rusišką propagandą, išlindo visiškai kitoks pavyzdys. Plungės jaunimas su prievaizdais iš savivaldybės buvo išvykęs į stovyklą Rusijoje, kur laisvalaikiu aplankė, kaip patys pranešė, ne tik Rusijos ginkluotųjų pajėgų bei Tėvynės karo muziejus, bet ir susitiko su V. Putino globojamų baikerių klubo „Naktiniai vilkai“ atstovais. Apie tai – interviu su Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitike Aukse Ūsiene.

– Jeigu žiūrėtume visiškai formaliai, tai po filmuko, kuris buvo parodytas NATO „Twitter“ paskyroje ir sulaukė tokio Rusijos dėmesio, Rusijos reakcija būtent buvo į NATO, o ne į lietuvius. Kodėl rusai, jūsų manymu, apskritai taip skausmingai sureagavo į tą filmą?

– Reikėtų žiūrėti šiek tiek plačiau ir grįžti truputėlį atgal. Tas mūsų – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – kaip nacistinių šalių, kaip šalių, kurios bendradarbiavo su naciais, naratyvas yra jau keletą metų išnaudojamas ir jis tik dar labiau sustiprėjo po karo Ukrainoje pradžios. Ilgai nebuvo jokio atsako. Ir netgi šito filmuko aš nepavadinčiau kažkokiu atsaku Rusijos propagandai, tai tiesiog buvo Vakarų auditorijoms paties NATO sukurtas filmukas, kaip mūsų šalys kovojo už laisvę, kaip priešinosi okupacijai. Tokios reakcijos iš Rusijos mes tikrai nesitikėjome, nors ilgokai stebime, kaip Rusija prieš mus vykdo informacinį karą.

– Bet kolegos A. Tapino akcijoje sudalyvavo, mes skaičiuojame, keliolika tūkstančių – tai yra didelis skaičius, taip. Bet ar galima būti ramiems, kad vis dėlto sąmoningi tie mūsų žmonės, jie skiria propagandą, nes tai, kas atsitiko su Plungės delegacija...

– Šitas atvejis rodo, iš vienos pusės, gal ir nesuvokimą, nes atrodo, kad žmonės būtų gyvenę kažkokiame informaciniame vakuume...

– Bet saugumas (VSD) juos įspėjo, koks tai nesuvokimas tada?

– Apskritai saugumas įspėja kiekvienais metais jau keletą metų, berods, nuo 2013 metų, kai pirmą kartą pateikė visuomenei dalį savo ataskaitos viešai. 

Iš kitos pusės, tai dar kartą rodo, kad mes turime dar intensyviau dirbti informuodami visuomenę, ją šviesdami apie visas grėsmes, nes gal kartais žmonės ir nesidomi politika. Ir mokytojai, gal jie tiesiog paskendę savo dalykuose arba savo interesus kažkokius turi ir nesidomi kitais dalykais. Tai dar kartą rodo, kad dar intensyviau reikia dirbti tiek Švietimo ministerijai, teik mums reikia intensyvinti savo veiklą.

– Bet, kita vertus, yra turbūt pusė savivaldybių, netgi daugiau nei pusė iš 60 (tą sakė mūsų užsienio reikalų ministras), kurios palaiko ryšius su Rusija. Nuo pasaulio neužsidarysi, jis yra aplinkui, ir nei tu izoliuosiesi, nei jis nuo tavęs izoliuosis. Ką daryti, kaip apsaugoti, vien tik švietimu?

– Na, kaip jau minėjau, dar daugiau dirbti. Iš kitos pusės, kokia pas mus yra švietimo, istorijos mokymo, pilietiškumo situacija? Pas mus istorijos egzaminas ne tik neprivalomas, bet istorijos tu gali nesirinkti jau nuo 10 klasės. 

O uždrausti – mes neuždrausime, tikrai antrankių neuždėsime. Būtų kvaila, jeigu kažkas važiuoja į Rusiją ir dar su kažkuo suderinti [reikėtų – LRT]. Mes tikrai negalime izoliuotis – į ką mes pavirsime? Mūsų privalumas yra tas, kad važiuoti galime ten, kur mes norime, bet reikia įvertinti tuos pavojus. Sovietų Sąjunga, negalėdama atvirai skleisti savo komunizmo, internacionalo idėjų, kurdavo Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse draugijas SSRS kultūrai pažinti ir vežė ten mūsų kultūros veikėjus į parodomąsias ekskursijas rodyti, kaip ten gerai gyvena menininkai, poetai, rašytojai. Ir mes matome, į ką tai pavirto: vienas dalykas – į kolaboravimą, kitas dalykas – tie žmonės, kurie vyko ten, važiavo Stalino saulės parvežti. Kiek žinau, Plungės meras atsiprašė, lyg ir susiprato, tai ačiū Dievui, kad susiprato dabar, o ne kaip Salomėja Nėris, kuri verkė ir sakė, kaip jie mus apgavo.

– O dabar – iš kitos pusės. Mes kalbame apie važiavimą ten, bet pas mus yra didelis desantas rusų atlikėjų. Mes jau turbūt esame įpratę, kad kai Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, tai čia visokie gazmanovai, bilanai važiuoja į Lietuvą ir rengia koncertus. Taip, mums pavyko, kad neįsileidome Aleksandrovo, tokio atvirai propagandinio rusų armijos ansamblio koncerto, bet mes rodėme filmą „Vikingas“, kuris visiškai iškraipo istoriją, dabar spalį į Lietuvą atvažiuoja Vladimiras Spivakovas, gerai žinomas dirigentas ir smuikininkas. Ir tai yra V. Putino surengtos Krymo okupacijos rėmėjas, jis dėjo savo parašą. Tai ką šiuo atveju daryti? Neįsileisti tokios kultūros?

– O kaip mes vertintume, jeigu jis dėtų parašą dėl dalies Lietuvos prisijungimo, mūsų teritorijos atplėšimo? Arba Latvijos, Estijos, Lenkijos? Mes vienodai blogai jį turėtume vertinti. Aišku, jie išnaudoja mūsų demokratinius pamatus. Ir aš čia duosiu pavyzdį su filmu „Šaltasis tango“ – kai jau aiškiai buvo matoma, kad jis propagandinis, kad jo premjerai neatsitiktinai pasirinkta diena – birželio 23-oji – mūsų sukilimo diena, kad lietuviai ten rodomi tik blogi, vienas kino teatras labai pilietiškai atsisakė rodyti tą filmą. Reikia to suvokimo pas mus visuomenėje, jeigu bus ne tik komerciniai interesai, bet ir pilietiškumas, jie paprasčiausiai nevažiuos.

– Labai dažnai girdžiu tokį tekstą, beje, iš pakankamai inteligentiškų sluoksnių, iš tokių žmonių, kurie yra išsilavinę – jie  sako, kad nereikia painioti sporto ir politikos, kultūros ir politikos, bet Rusija visa tai sujungia į vientisą grandinę. Tai jūs manytumėte, kad tikrai nereikia to sieti ir negalvoti, kad tai susieta? Ar mes turime visą laiką galvoti, kad Rusijai tai yra absoliučiai vientisa linija?

– Turime suvokti, kad tai susieta. Be abejo, mes turime suvokti. Jeigu jiems kažkokią vieną matricą pavyksta kažkokiuose įvykiuose pritaikyti, jie tą daro ir kitiems įvykiams. Vieną kartą jiems tai pavyko – 1940 metais. Iki 1940-ųjų jie tą darė, jiems pavyko, jie tą patį kartoja dabar. Jų toks veikimo būdas yra. Turime puikiai suvokti, kad tikrai jie šito neatskirs. Ir kultūra, ir istorija, kaip mokslas, ten išnaudojama jų geopolitiniams tikslams pasiekti.