Artūras Zuokas niekam nežinant pardavė istorinį knygyną

Perversmas po 1,5 metų

Dar vasario mėnesį Vilniaus savivaldybei priklausęs sostinės centrinio knygyno 100 procentų akcijų paketas parduotas aukcione už 61 tūkst. litų. Prestižinėje ne tik Vilniaus, bet ir Lietuvos vietoje, Gedimino prospekte dešimtmečius gyvuojančio knygyno galimai po 1,5 metų nebeliks. Ekonomikos ir investicijų departamento direktoriaus pavaduotoja Laura Jagusinskienė „Vakaro žinioms“ patvirtino, jog privatizavimo sąlygose numatyta 18 mėnesių užtikrinti veiklos tęstinumą.

„1,5 metų negali būti keičiama knygyno veikla, taip pat ne mažiau kaip 2 metus privalu išlaikyti 80 proc. visų darbuotojų“, - teigė L.Jagusinskienė.

Ji taip pat akcentavo, jog parduotos savivaldybės įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia 2 mln. Lt.

„Pirkėjas įsipareigojo vykdyti finansinius įsipareigojimus ir nemažinti knygų prekybai skirto ploto“, - aiškino L.Jagusinskienė.

Tiesa, knygyno patalpos išliko savivaldybės rankose, o tai reiškia, jog naujieji investuotojai mokės nuomą pastarajai į kišenę. Savivaldybė tik nusikratė įsipareigojimų knygynui išlaikyti, o pelną bet kuriuo atveju gaus.

Praėjusiais metais priimtas sprendimas dėl negyvenamųjų patalpų Gedimino pr. 13 nuomos UAB „Vilniaus centrinis knygynas“ ne konkurso būdu. Įmonė iki šiol savivaldybei mokėjusi 5342,7 litų mėnesio nuomos mokestį. Tai yra savivaldybė per sau pavaldžią įmonę pati sau mokėjo pinigus. Ši nutartis galioja iki 2022-ųjų.

L.Jagusinskienė patikino, idant knygynas parduotas aukciono būdu, visos sutartys ir įsipareigojimai lieka galioti.

Tvarkėsi kaip išmanė

Knygyno direktorės pavaduotoja Jadvyga Bukataja atskleidė, jog prieš šešerius metus kilęs skandalas dėl knygyno bankroto iškėlimo nurimo tik po to, kai jį kaip įmonę perėmė valdyti Vilniaus savivaldybė.

„Valdžia pažadėjo bankroto bylos neskelbti ir išlaikyti knygyną savo lėšomis, kaip ir buvo iki šiol. Tačiau vasarį knygynas kaip įmonė buvo parduotas, ir šaukštai po pietų. Tęsime savo darbą 1,5 metų, tačiau kas bus po to, niekas nežino“, - pasakojo moteris.

J.Bukataja prisiminė ir prieš dešimtmetį sklandžiusius gandus knygyną paversti lošimo namais.

„Pastato architektūra atitinka reikalavimus, vieta gera, kas žino, kaip gali atsitikti“, - spėliojo moteris.

Po aukciono, moters teigimu, buvo prisistatę ir du augaloti jauni vyrai.

„Jie nesakė, jog yra knygyno savininkai, bet teigė laimėję aukcioną“, - pabrėžė J.Bukataja.

Anksčiau egzistavo knygynų junginys, kuriam taip pat priklausė ir Vilniaus centrinis knygynas.

„Dar senais laikais buvo skelbtas įsakymas palikti prie savivaldybės valstybinį knygyną. Buvo trys tokie knygynai: Nemenčinės, mūsų ir Draugystės. Paskui jie buvo privatizuoti ir mes likome vieni. Pastatas priklauso savivaldybei, o mes tvarkėmės kaip įskaitinė įmonė“, - pasakojo ponia Jadvyga.

Juozas Imbrasas, europarlamentaras, buvęs Vilniaus miesto meras:

- Teko išgirsti nemalonią žinią, jog istorinis Vilniaus centrinis knygynas, kadaise apjungęs visus Vilniaus knygynus ir gyvuojantis jau daug dešimtmečių, privatizuotas. Kodėl sostinės savivaldybė leido privatizuoti šį Vilniui svarbų objektą?

- Visas pastatas priklauso Vilniaus savivaldybei ir jau tada, kai pusę jo išnuomavo ar pardavė, dabar tiksliai nepasakysiu, nes ne aš tuomet vadovavau, kilo subruzdimas ir skandalas. Visa spauda rašė ir žmonės buvo nevaikiškai pasipiktinę. Atidarė kažkokią blyninę, lyg mažai būtų barų ir restoranų Vilniuje. Kam to reikėjo. Matyt, kažkas iš to gerai pasipelno. Seniai savivaldybės sienos kvėpuoja tik pinigais.

- Kokia prasmė laikyti nuostolingą įmonę, jei savivaldybei ji neša tik skolas ir nuostolius?

- Tai yra istorinis knygynas ir visa valstybė turėtų būti suinteresuota, kad jis toks ir liktų. Jei neužteko savivaldybės paramos ir išlaikymo, reikėjo įsikišti Vyriausybei.

Tai tarsi kultūrinis palikimas. Ir dar mano studentavimo laikais tas knygynas ten stovėjo, ir kone kasdien praeidavau pro jį. Ne tik vyresnio amžiaus žmonės jį puikiai prisimena, bet ir jaunimui tai tarsi neatsiejama dalis.

Per daugelį metų šis knygynas įgijo ir savą skaitytoją, ir nuolatinį lankytoją, kitam galbūt malonu užeiti, prisiminti, kaip ateidavo dar būdamas jaunas. Jo uždarymas būtų didžiulė beprasmybė vertybių atžvilgiu.

- Bet vis dėlto knygynas jau privatizuotas, pardavimo sutartis bus pasirašyta artimiausiu metu. Kodėl tam apskritai buvo pritarta?

- Kalbėjau su tarybos nariais, kurie dirba Švietimo komitete Kultūros sektoriuje, ir, pasirodo, komitetas nieko panašaus nesvarstė. Gali būti, kad sprendimą priėmė administracijos direktorius ar pats Vilniaus meras A.Zuokas su niekuo nepasitaręs.

Galbūt teisiškai knygynas buvo privatizuotas teisėtai, tačiau tikiuosi, jog mano perspėti tarybos nariai išsiaiškins, ar viskas vyko neperžengiant ankstesnių įsipareigojimų ir nuostatų.

Apskritai čia turėjo sužaisti ir kiti veiksniai, ne vien finansiniai.

- Tačiau patalpos išliko savivaldybės nuosavybė, tik knygynas kaip įmonė buvo privatizuotas?

- Patalpas knygynas kaip UAB nuomavosi iš savivaldybės ir per eilę metų susidarė 1,5 mln. litų skola. Naujųjų investuotojų vienas iš įsipareigojimų tą pusantro milijono litų sumokėti savivaldybei per 10 metų.

Bet jei ten atsidarys kokia nors pelninga įmonė, kas tie milijonai.

- Priminsiu, savivaldybė įpareigojo pirkėją 1,5 metų nekeisti knygyno veiklos, o 2 metus išlaikyti 80 procentų darbuotojų.

- Nebejuokinkit. Pusantrų metų tėra naivių žmonių nuraminimas. Po pusantrų metų tas knygynas tikrai išnyks. Privatininkams tikrai neįdomu nei istorija, nei žmonės. Svarbiausia daug uždirbti.

O darbuotojai tuos likusius pusę metų blynus keps.

Absurdo komedija, tiek tegaliu pasakyti.

Trigrašis

Į redakciją kreipęsi žmonės pasakojo, jog jiems pietaujant į šalia knygyno esančią blyninę buvo užsukusios dvi „spintos“, tai yra augaloti vyrukai, kavinės darbuotojoms prisistatę knygyno savininkais.

Žmonės pasakojo apie jų piktus veidus ir neabejojo, jog po pusantrų metų, tikėtina, duris atvers nebe knygynas, bet lošimo namų durys.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"