Atsakymo į klausimą, kas yra motinystė, mūsų protėviai ilgai neieškotų - dar šešioliktajame amžiuje motinai būdavo atiduodami visi namų raktai, tuo parodant, jog ji namuose - pati svarbiausia. Šiandien visuomenės jau nebestebina faktai, kai namų raktai iš motinų atimami, o
jos pačios su kūdikiais ant rankų tiesiog išspiriamos į gatvę. Arba - net ir be kūdikių...
Nestebina ir naujų ideologijų, įvairaus plauko judėjimų pasekėjų tezės, esą motinystės yra tik sugalvota sąvoką, mitas ir moterų susireikšminimas siekiant lyties prioriteto.
Yra žmonių, šiandien teigiančių, kad mamos ir vaiko prigimtinis ryšys išgalvotas ir kad motinoms būtina uždrausti "vergovę namuose" - taip apibūdinami pirmieji kūdikio ir motinos metai, ko gero patys reikšmingiausi abiejų gyvenime.
Pavyzdžiui, Švedijoje sąvoka "šeima" ištrinta iš įstatymų ir pakeista "namų ūkiu". "Namų ūkiu" laikomas ir lesbiečių, homoseksualų, kurie gali įsivaikinti, bendras gyvenimas. Britanijos valdžia nurodė, kad vaikų darželių prižiūrėtojos negali vaikams girdint kalbėti apie "tėtę" ar "mamą", kad nesijaustų diskriminuojami homoseksualių porų įvaikinti vaikai. Ispanijos socialistinė valdžia metrikacijos knygose žodžius "tėvas" ir "motina" pakeitė į "gyvybės pradininkas A" ir "pradininkas B". Škotijos sveikatos apsaugos ministerija taip pat nurodė vengti žodžių "tėvas" ir "motina", visus vadinti "globėjais"...
Kokios priežastys gimdo abejones tuo, kam ilgus amžius skiriami patys gražiausi žodžiai ir dainos? Ar motinystės svarbą šiandien į prioritetų eilės galą nustūmė pačios moterys, neatlaikusios visuomenės spaudimo jos akyse būti šešiarankėmis deivėmis? O gal vis dar vyrų valdomas pasaulis sąmoningai krauna moterims akmeninę naštą - būti vaikų augintoja, puikia darbininke, namų šeimininke, gražia, protinga, seksualia ir dar visokia, bet būtinai - geriausia?
Į šiuos klausimus atsakymų ieškojo pačios moterys, darbuose arba gyvenime kasdien susiduriančios su motinystės prasmės paieškomis, kenčiančiomis arba laimingomis motinomis ir visuomenės požiūriu į jas.
Kodėl nesišypso šiuolaikinės motinos
Valerija JANKŪNAITĖ, etnologė
Matriarchato epochoje moteris, būdama valdžioje, pati rinkosi vyrą, nes žinojo, kad reikia gimdyti vaikus ir išsaugoti šeimą. Bėgant laikui, tradicija pasikeitė taip, kad valdyti pradėjo vyras, o visa kita liko.
Moteris buvo svarbiausia šeimoje, kaip jos ir tautos išsaugotoja, vaikų gimdytoja. Anksčiau šeima buvo visas pasaulis, gyvenimo mokykla. Juk net buvo sakoma, - jeigu mirė tėvas, tai liko pusė našlaičio, jei motina - liko visiškas našlaitis.
Mama buvo svarbi, nes laikė visus namų kampus, turėjo raktus nuo visų kamaraičių, kambarių ir svirnų. Kiekvieną mielą dieną ji skiepijo savo atžaloms tris esmines pamokas - meilės, išminties ir sveikatos. Tai likę tautosakoje.
Mieste moterys taip pat nedirbdavo, darželių nebuvo, jos augino ir prižiūrėjo vaikus. Ką tai reiškia auginti? Jos ugdė vaikelio asmenybę, ne vien tik sukosi prie puodų. Tėvas pareidavo pietauti, jį vaikai gerbė - juk uždirbdavo visai šeimai pinigus, bet ir bijojo dėl kietos rankos.
Kodėl šiandien pasikeitė šeimos modelis ir motinystė? Todėl, kad tėvai neuždirba. Dažnai sako - "neturiu darbo; negaliu dirbti; kodėl turiu arti dviejuose darbuose..." Pažiūrėkit, kad ir į eiles gydymo įstaigose, juk kartais ten vyrų kelis kartus daugiau nei moterų.
O motinoms instinktas diktuoja būtinybę pasirūpinti vaikeliu. Ji privalo pulti į darbus, uždirbti maistui ir pragyvenimui, ir dar yra verčiama teisintis.
Man skaudu matyti, kaip šiandien nuvertinamos motinos. Ne vaikai jų nevertina, bet pati visuomenė. Šitos jaunos 18-20 metų mamytės, Dievuliau tu mano, kaip jos yra pavargusios nuo visko! Kartais net savo būsto neturi. Kodėl jos niekada nesišypso? Jų visų veidai išvagoti nesibaigiančiais rūpesčiais, kaip senių.
Šios motinos - tarsi katės, įsitvėrusios vaikelius, bėgioja iš vieno būsto į kitą. Gyvena pas savo tėvus. Bet juk lizdo lizde nebūna! Jos atsigauna tik tada, kai vaikas praauga ir jį palieka darželyje.
Pastebėkite, kaip mamos gatvėse veža vežimėlius - tempia ratelius. Nėra jokio gėrėjimosi motinyste.
Gerbiu motinas, žvelgiu į jas tarsi į dievaites, kurios nenužudė savo vaikelių, pasiėmė dvigubą šio laikmečio naštą ant savo gležnų pečių - už save, galbūt už nevykusį savo vyrą ir už naują gyvybę.
Ką gali duoti vaikui motina, kuri laikydama ant rankų mažylį mintyse skaičiuoja litus maistui? Šiandien valstybė iš šventos pareigos tik tyčiojasi. Taip ir gyvename su posakiu "Tavo vaikai - tavo vargai".
Vaikai myli bet kokią mamą
Gražina AURYLIENĖ, Klaipėdos Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja
Vis tik norėčiau atkreipti dėmesį į Vaiko teisių konvenciją, kurioje rašoma, kad vaikas turi teisę naudotis visu socialiniu aprūpinimu. Turi teisę augti sveikoje aplinkoje ir ypatingoje priežiūroje. Tokia aplinka turėtų būti teikiama jam ir jo motinai. Konvencijoje iš viso neužsimenama apie tėvą, tačiau pažymima, jog vaiko atskyrimas nuo motinos galimas tik labai ypatingu, išskirtiniu atveju.
Šis procesas žaloja vaiką ir tai yra įrodyta. Juk mažylio vaisius užsimezga mamos isčiose. Būtent nuo tos pirmosios gyvybės atsiradimo akimirkos gimsta ir abipusis ryšys. Egzistuoja prigimtinė vaiko teisė augti su motina.
Tarnyba, kurioje dirbu, prioritetą teikia šeimai, tačiau asmeniškai manau, kad mama vaikeliui vis tiek yra svarbesnė. Tenka bendrauti su geriančių, socialinių įgūdžių neturinčių tėvų atžalomis. Dauguma jų, gyvendami globos įstaigose, pirmiausia kalba apie mamas ir jų ilgisi - įklimpusių į alkoholio liūną, be pareigos jausmo, atsakomybės. Vaikai jas vis tiek myli. Ar matėte nors vieną Palmiros Galkontaitės laidą? Beveik kiekvienoje užaugę vaikai ieško savo motinų, tėvų mažai kam prireikia.
Labai skaudu, kai globos namuose augantys mažiukai veržiasi į namus, kuriuose niekas nelaukia. Jiems atrodo, jog auklėtojos jų tiesiog neišleidžia pas mamą.
Ar ir po tokių pavyzdžių galima teigti, kad motinos svarba, prigimtinis ryšys - vien mitas?
Kadangi dirbu tokioje įstaigoje, skaudu, bet dažniau tenka susidurti su neatsakingomis motinomis. Dažniausiai motinystės instinktas joms nebuvo perduotas su pienu - pačios augo nemeilėje. Iš kartos į kartą plintanti bėda.
Ko trūksta dabartinėms motinoms? Toms, su kuriomis bendrauju, - rūpinimosi savo mažyliais. Užaugo visuomenė, mananti, kad jų atžalas privalo ugdyti darželiai, mokyklos. Būna, jog šios įstaigos kaltinamos dėl dėmesio stokos vaikui. O ar ne šeimoje pirmiausia turėtų dėmesio nešykštėti?
Šiandieninis pavyzdys iš praktikos - bendravau su jauna mama, augusią globos namuose. Jai geri žmonės padėjo, būstą surado, mokėjo už jį, tačiau pati nei už save, nei už kūdikį atsakomybės prisiimti nenori. Absoliučiai neplanuoja ateities, negalvoja apie rytojų.
Kita vertus, visuomenės požiūris motinystę taip pat žaloja. Pažiūrėkim, kaip visuomenė vertina daugiavaikes šeimas - suformuota nuomonė, kad tai neatsakingi, asocialūs žmonės. Gyvenantys iš pašalpų, netvarkingi ir nemodernūs, nes šeimos pagausėjimo neplanuoja.
Motinystė - svarbiau už pinigus
Rimantė ŠALAŠEVIČIŪTĖ, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė
Gyvename demokratinėje santvarkoje. Jau prieš gerą dešimtmetį pradėta kalbėti apie lyčių lygybę, apie vienodą abiejų tėvų atsakomybę už vaiką ir pareigas šeimoje. Nematau nieko bloga tame, kai daugiau uždirbanti mama sutaria su tėčiu, kad šis eis tėvystės atostogų.
Kalbas, jog vaiko ir motinos ryšys yra vien mitas, vadinčiau nerimtomis, joms nepritariu dėl paprastos priežasties - netiesos. Juk faktas, kad vaikelį išnešioja būtent motina, patvirtina jos svarbą kūdikiui, ypač pirmaisiais mažylio gyvenimo metais.
Ar visuomenė primeta papildomų naštų motinoms? Greičiausiai tai priklauso nuo jų pačių, kiek leidžia krauti ant savęs. Juk su tėčiu galima dėl visko susitarti - namų ruošos, buitinių darbų, vaiko priežiūros ir auklėjimo.
O štai su darbdaviais susitarti būna žymiai sunkiau. Apie tai kalba dirbančių motinų skundai, tą matome ir kai kuriose darbovietėse. Turiu omenyje moteris, ištisomis savaitėmis plušančiomis prekybos centruose, neturinčiomis galimybės net po darbo su savo vaikais pabendrauti, nes šie tokiu metu jau miega.
Mūsų žmonėms reikia mokytis tolerancijos patiems, niekas kitas neišmokys. Auginkime vaikus, vyrus, kuriems ne gėda užleisti būsimai mamai vietą autobuse ar eilę parduotuvėje. Tikiu, jog ateityje daugiau pagarbos motinystei bus ir šalies įstatymuose, tik reikia išlaukti.
Pavyzdžiui, mūsų tarnyba neseniai kreipėsi į Lietuvos oro uostų administracijas prašydama užleisti motinas su vaikais arba nėščiąsias registruojantis į skrydžius.
Teko skirsti į Čekiją, ir ką jūs galvojate - prieš mane stovinčios mamos su krykštaujančiais vaikiukais oro uosto darbuotojų buvo pakviestos registruotis be eilės.
Tikiu, kad ateis diena, ir lietuvės mamos galės pačios pasirinkti, kiek joms dirbti - pusė dienos ar visą. Ir darbdaviai suvoks, jog pinigai nėra svarbiau ir aukščiau už motinystę.
"Renkuosi būti mama"
Rita ZYKIENĖ, psichologė psichoterapeutė
Ar motinystės instinktas, jausmai, elgsena - įgimta ar išmokta, galima amžinai diskutuoti, filosofuoti, ginčytis, pateikiant ir vienokių, ir kitokių argumentų. Dirbant praktinį darbą svarbiausias yra konkretus žmogus su konkrečiomis problemomis. Svarbu neturėti išankstinės nuomonės, stereotipų, nefilosofuoti, o tyrinėti problemas kartu su prašančiuoju pagalbos. Galiu atsakingai pasakyti, kad nėra dviejų vienodų žmonių, su vienodomis situacijomis.
Kai reikalingi vertinimai, platūs visuomenę apimantys apibendrinimai - tai yra psichologijos dėstytojų, mokslininkų teoretikų darbas ir kompetencija. Manau, kad psichologų, psichoterapeutų, dirbančių praktinį darbą, tikslas yra suprasti ir padėti, o ne vertinti, teisti, primesti savo nuomonę.
Nors konsultuoju poras, šeimas, dar niekas nesikreipė su prašymu padėti spręsti vaiko pasidalijimo klausimą skyrybų metu. Galbūt besiskiriantys patys nusprendžia su kuo bus vaikai, arba padeda kiti specialistai.
Man pačiai motinystė yra labai svarbi vertybė. Norėtųsi viską suspėti ir suderinti, tačiau, kai kartais gyvenimo aplinkybės priverčia rinktis, renkuosi būti mama, negu būti sėkminga darbe, karjeroje.
Vaida JUTKONĖ
Rašyti komentarą