Apgins tik Lenkijos prezidentas

Lenkijoje etninių mažumų atstovai ne tik būtų galėję regionų administracijoje bendrauti, bet ir į institucijas raštu kreiptis bei atsakymus gauti savo gimtąja kalba. Deja, Lenkijoje taip nebus.

Tik Lietuvoje kitaip

Lenkijos prezidentas parodė, kad savoje valstybėje svarbiausia - valstybinė kalba. Kreipiesi į valdžios instituciją - būk malonus, prieš tai išmok vietos kalbą. Taip yra visose pasaulio valstybėse. Netikite? Didžiojoje Britanijoje parašykite paklausimą lietuvių ar lenkų kalba, niekas net nereaguos į tai.

Tik Lietuvoje kitaip. Vietos lenkai reikalauja, kad institucijose nebūtų privaloma valstybinė lietuvių kalba, kad lietuvių kalbos abėcėlė būtų papildyta papildomomis raidėmis. O patriotai šiuo metu renka parašus peticijai, kad Seimas privaloma tvarka nagrinėtų politikų bandymą niokoti abėcėlę.

Beje, ko gero, vienintelėje Lietuvoje iš Europos valstybių dėl valstybinės kalbos gali kilti chaosas. Ir lenkų, ir kieno tik norite reikalavimai dėl svetimų kalbų vartojimo vietoj lietuvių valstybės institucijose gali tapti visiškai teisėti. Tam kelią pramynė lietuvių kalbą visomis keturiomis ginti privalanti Lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė. Prieš savaitę ji pareiškė, kad yra nurodymas netrukus mūsų šalį užplūsiantiems pabėgėliams viešąsias ir švietimo paslaugas teikti bėglių gimtąja šneka.

Su pabėgėliais nesidalins

Ar nesupyks lenkų tautinės mažumos Lietuvoje atstovai ant Lenkijos prezidento už tokius griežtus sprendimus, „Vakaro žinios“ paklausė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovo, europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio. Pasak jo, čia jokio skandalo nėra. „Įstatymui įgyvendinti buvo numatyta skirti pinigus - po 10 tūkst. zlotų (2,3 tūkst. eurų) kiekvienam pavietui. Tačiau prezidentas vetavo ne pačią idėją, o numatytą sumą. Nes ši suma nepagrįsta argumentais, yra per maža, todėl priimtas įstatymas praktiškai neveiks. Įstatymų leidėjas turi pagrįsti savo skaičiavimus, nes sumos gana didelės, valstybėje iš viso yra apie 300 tokių administracinių vienetų“, - dėstė politikas.

O kaip Lietuvoje? V.Tomaševskis įsitikinęs, kad čia gyvenančios mažumos turėtų siekti panašių teisių kaip Lenkijoje. O ar išskirtines teises dalintųsi su atvyksiančiais pabėgėliais iš Afrikos šalių?

„Teises turi turėti tautos, kurios daug metų gyvena šalyje, o ne migrantai. Juos reikia mokyti mūsų valstybinės kalbos ir jie turi mokytis. Emigrantai platesnių teisių, kaip turėtų turėti lenkai ar totoriai Lietuvoje, negali turėti pagal tarptautinę teisę, nes jie yra emigrantai“, - tvirtina europarlamentaras.

Nuolaidžiauti neketina

Dėl galimybių suteikti išskirtines teises į Lietuvą atvyksiantiems pabėgėliams abejoja ir Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Adas Jakubauskas.

Jis teigia, kad tautinės mažumos Lietuvoje tokia praktika neapsidžiaugtų. „Aš nežinau, kiek Lietuvoje būtų galima surasti specialistų. Jei būtų bendraujama angliškai, tokių žmonių atsirastų daugiau, bet štai arabų kalbos specialistų Lietuvoje, matyt, yra vos keli. Žmogaus protas yra imlus ir jei žmogus tikrai nori, jis gali išmokti kitos šalies kalbą. Gal iš pradžių galėtume suteikti pabėgėliams galimybę susirašinėti su įstaigomis gimtąja kalba, bet vėliau turime pereiti prie valstybinės kalbos“, - teigia A.Jakubauskas.

Totorių bendruomenių sąjungos vadovas mano, kad visos išskirtinės sąlygos turi būti tik laikinos: „Kad nepykdytume vietos gyventojų, tos išmokos ir kitos sąlygos turėtų būti laikinos. Pašalpos jokių būdu negali būti mokamos amžinai. Paskui žmogus turi integruotis ir ieškoti galimybių pats dirbti ir užsidirbti. Tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir kiti šalies gyventojai. Jeigu tie žmonės tikrai save ir savo ateitį sieja su Lietuva, viena iš pagrindinių sąlygų turėtų būti, kad jie būtinai turi išmokti lietuvių kalbą ir žinoti Lietuvos įstatymus.“

Kazimieras GARŠVA, Habil dr. kalbininkas, „TALKOS Lietuvos valstybinei kalbai“ iniciatorius, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas:

Mūsų ir kaimynų situacija skirtinga. Lenkijoje niekas niekuomet nekeitė ir nekeis valstybinės kalbos abėcėlės, apie tai jie net nenori kalbėti. Dėl antros kalbos nesutinkama net mažoje šalies dalyje, tokioje kaip Šumsko valsčius, kuris tikrai nedidelis. Lenkijos Seinų krašte lietuviai gyvena etninėse lietuvių žemėse, yra seniausi gyventojai autochtonai ir kalba seniausia indoeuropiečių kalba, o Lietuvos lenkai prieš 150 metų pradėjo gudiškai kalbėti, vėliau rusiškai ir tik dabar mokyklose kai kurie lenkiškai išmoksta. Taigi visiškai skirtinga kilmė ir situacija.

Tačiau Lietuvoje gyvenantys lenkai sako, kad jie yra autochtonai, bet tai netiesa. Tai įrodo visi duomenys. Lietuvoje yra etninės bendruomenės, o ne autochtonai. Akivaizdu, kad LLRA trūksta informacijos. Turėtų būti šitie dalykai išaiškinami derybose ir turėtume pagaliau draugiškai susitarti.

Juo labiau kad Lietuvos ir Lenkijos dvišalio draugiško bendradarbiavimo sutartyje yra parašyta, kad tautinės bendrijos turi būti lojalios šaliai, kurioje gyvena, laikytis jos įstatymų, o jų vardai ir pavardės dokumentuose rašomi pagal skambesį. Sutartyje taip pat numatyta, kad viena valstybė negali kištis į kitos valstybės vidaus politiką.

Juk Lenkijoje gyvenantiems lietuviams nesuteikiamos jokios išskirtinės teisės, ten pavardės rašomos lenkiškai. Atminkime, kad kalba - valstybingumo pagrindas ir jokioje valstybėje neįvedamos papildomos kalbos. Štai jeigu žmogus dabar atsitiktinai paklius į Lietuvą, kaip pabėgėlis, negi kiekvienoje seniūnijoje samdys atskirus vertėjus? Jis pats turės pramokti. Juk man nuvažiavus į Afriką niekas neieškos man vertėjų kiekvienoje įstaigoje. Tai neįmanoma.

Aš suprantu, kad yra tas noras apie visus šokinėti, tik ne apie savus. Globalizacijos procese svarbiausia išsaugoti savo Tautą ir identitetą, savo valstybę. Savo valstybę ir žmones mes prarandame tada, kai rūpinamės kitų interesais, o savus ignoruojame ir išvarome iš Tėvynės. Taip niekur kitur nedaroma.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“