Antrasis "Vakarų ekspreso" vasaris

Dienraštis "Vakarų ekspresas", norėdamas prisiminti senus gerus laikus, tęsia rubriką, kurioje kviečia su šypsena bei lengva ironija pažvelgti į tai, kokios aktualijos jaudino uostamiesčio gyventojus prieš 18 metų - 1992-ųjų vasarį. Šįkart Jūsų dėmesiui - rubrika
"Antialkoholinė propaganda" ir Edo Vaičkaus straipsnis "Alus į namus - 34970!"

Alus į namus - 34970!

Vieną vakarą Konstantinas man kukliai prisipažino: "Jeigu savo prezidentinės kampanijos programoje aš pažadėčiau, jog kiekvienas lietuvis gaus po bokalą alaus ir dešrelę, aš be konkurencijos būčiau išrinktas prezidentu". Drąsus pareiškimas, ar ne tiesa?! Geriau jau Konstantinas prezidentu netaptų, nes toks išlaidumas iškart kirstų per valstybės biudžetą, ir ji žlugtų. Kiek kainuoja viena "sosiska", mes visi žinome, kiek kainuoja alus - žinome taip pat!

Drūtas vyrukas, pasiėmęs dėžę alaus, sunkiai pakyla į bendrabučio 5 aukštą. Beldžiasi į duris. Niekas neatidaro. Durys neužrakintos. Pastumia. Jos lengvai atsiveria. Vyrukas su dėže alaus įeina į vidų. Priplėkusiame ir prirūkytame kambaryje, persisunkusiame C2H5OH tvaiku, subraižyta plokštelė striksėdama vis kartoja: "O tu ateik į pasimatymą". Ant stalo - 7 kilogramai tuščių butelių: "vodkos", "rašalo", aliejaus. Po stalu ir kitose vietose guli 6 nejudantys kūnai. Vienas kūnas bando knarkti. Visi girti kaip blynai (suprask: blyno ant krašto nepastatysi). Tačiau aišku, kad kažkuris "blaiviausias" sugebėjo surinkti telefoną "alus į namus", bet taip pat aišku, kad šiems šešiems pavargėliams alus bus reikalingas nebent tik rytą. Vyrukas, alaus nešiotojas, pažadino knarkiantįjį. Tas į teiginį, kad alus į namus pristatytas, tegalėjo sulementi "pozdno" (iš rusų k. - "vėlu". - Red. past.)! Štai tokių ir kitokių vaizdų tenka patirti alaus nešiotojams į namus.

Prieš šventinį šeštadienį (rytojaus dieną kai kas turėjo švęsti TA dieną) pasivažinėjau ir aš. Išvada viena. Vyrai ir moterys gėrė ir gers, ir nesvarbu, kas ten apsivers, bet jie vis tiek gers. Na, ir gerai. Ką gi daugiau veikti. Be to, alus - tai Dievų gėrimas. Ir senovės lietuvių taip pat.

Vieno naujo mikrorajono buto virtuvėje įsitempusi moteriškė priiminėjo užsakymus. Šeštadienio vakarą jų ypač daug. Juos reikia priimti glaustai, be to, išklausyti visokių reikalavimų: "Greičiau atvežkite, "šachta" dega". Reikalauja ne tik alaus, reikalauja rūkytos žuvies, sūrio, duonos... Iškvietimų būna ne tik į namus. Ypač pirmadienį žmonės kviečiasi į darbą. Buvo iškvietimas į Psichoneurologinį dispanserį... Ką gali žinoti, gal ligoniai ką nors švenčia... bet tegu geriau gydosi.

Važiuojame toliau. Išvežiojantiesiems reikia būti taksistu kvadrate, nes naujuose mikrorajonuose jau taip sumalta namų numeracija, kad pats velnias koją išsilaužtų, braidydamas po naujakurių purvyną. Užsakymų mastai įvairūs: nuo 2 butelių iki 2 dėžių. Butelaičio kaina 19 rublių, už pristatymą tik 10 rb, nesvarbu, kur gyventum ir kokį kiekį alaus užsakytum.

Gera paslauga, velniai griebtų. Be to, tuščią tarą galima grąžinti. Tada butelis dar pigiau atsieina - 14 rb. Tą šeštadienį dievišką gėrimą - alų gėrė įvairūs sluoksniai miestelėnų. Karininkai, dėdami gruntą TA dienai paminėti, jūreiviai, grįžę iš tolimų reisų ir jau nebevalioja nueiti iki parduotuvės (ko ten eiti, ten juk alaus nėra), moksleiviai, negalėdami atsigauti po šimtadienio.

Gera paslauga "Alus į namus". Daug problemų išsprendžia: alaus, tuščios taros, laiko ir t.t. Drąsiai žengdami rinkos ekonomikos link, galime tikėtis, jog atsiras tokių paslaugų kaip "Vyras į lovą", "Skalbiniai į namus", "Moterėlė - pietums virti" ir taip toliau ir panašiai.

Čia Edas VAIČKUS