Antrasis "Vakarų ekspreso" balandis

Dienraštis "Vakarų ekspresas", norėdamas prisiminti senus gerus laikus, tęsia rubriką, kurioje kviečia su šypsena bei lengva ironija pažvelgti į tai, kokios aktualijos jaudino uostamiesčio gyventojus prieš 18 metų - 1992-ųjų balandį. Šįkart Jūsų dėmesiui - Edo Vaičkaus straipsnis apie iliuzionistus ir klounus.

Fokus - marokus...

Jeigu iliuzionistai taptų vagimis, būtų visiems blogai. Tiesiog nieko nejausdami liktume be laikrodžių,
pinigų ir petnešų... Vienu žodžiu, pliki ir dar be pinigų... Ne, jau geriau jie netaptų vagimis.

Klaipėdos valstybinio kartono kombinato klubo salėje įvyko pirmasis Lietuvos iliuzionistų ir klounų festivalis. Festivalio geografija kuo plačiausia. Atvažiavo piliečių iš visos Lietuvos

Vertintojų komisija buvo neregėtai kompetentinga. komisijos pirmininkas - garsus iliuzionistas iš Rygos Julijus Ivanovičius Kastorskis, jo žmona Larisa, jų šuo (vardas prancūziškas - lietuviui jo neištart). Klounai iš Maskvos Aleksandras ir Vitalija Rusnakai, miesto meno skyriaus vyresnysis specialistas Artūras Šulcas ir, kaip dar nepraradęs jumoro jausmo - aš, šių eilių autorius. Nors festivalio pradžia davė impulsą visiškam jumoro jausmo praradimui, mažeikiškis Juozas Mineikis, priėjęs prie komisijos, padarė fokus - marokus: nusegė man laikrodį, kurio pasigedau tik po gero pusvalandžio. Štai koks tas mažeikiškis Juozas. Jo sugebėjimai po to buvo reikiamai įvertinti. Po Mažeikių cirko teatro pasirodymo vyrai surengė linksmą antifestivalį. Ir pradėjo grąžinti "nubombintus" daiktus savininkams: laikrodžius, pinigines, pasus... dujų balionėlį; petnešų atsiimti niekas neatėjo. Tiesiog gėda... Ir išties jau geriau nusmukusiomis kelnėmis namo eiti negu prisipažinti, kad tu nejautei, kaip tau nusegė petnešas. Be to, o jergau, jergau... jeigu namuose žmona nesupranta jumoro... Na, o jumoru lietuvių tauta nepasižymi. Ir tikrai, žiūrint į Radviliškio klounus, nejučiom piršosi mintis, jog kai kurie iliuzionistai pasiėmę juokingesnį grūdą negu klounai. Kad ir mažeikiškis Antanas Uikys juodadarbio chalatu vaidino geriau už kai kuriuos klounus, po to savo iliuzinės programos metu blykstelėjo inteligencija...

Konkursas tęsėsi toliau. Kai kurie triukeliai (suprask: fokusai-marokusai) kartojosi ir skyrėsi tik jų išraiška. Kokie penki žmonės rodė triuką su kortomis. Yra šešios kortos. Dvi kur nors numetamos, rankoje vis tiek lieka šešios... Išmetamos dar dvi, rankoje vis tiek šešios. Ir taip be galo be krašto. Prisipažinsiu, pasijutau apykvailis. Na, o tikrai kvailas pasijutau, kai šiaulietis iliuzionistas iš tuščios dėžės (tikrai tuščios - pats mačiau) ištraukė gyvą šunį (pudelį). To negalėjo suprasti kitas pudelis - komisijos narys. Todėl prancūzas nuskuodė į sceną, į tą stebuklą pasižiūrėti iš arčiau... ką jis ten uostydamas prancūziškai šunei iš dėžės pričiulbėjo, aš nežinau. Tiesiog tai buvo žavus dviejų šunų romanas - prancūziškai...

Vakare "Debreceno" kavinėje komisija karštligiškai, bet kompetentingai skaičiavo balus. Ir pirmojo iliuzionistų ir klounų festivalio prizininkai, laureatai ir diplomantai paaiškėjo

Išeinant iš "Debreceno" dar patikrinome, ar laikrodžiai ir petnešos vietoje. Pasirodo, vietoje. Gerai, galima traukti namo. Vis dėlto smagu grįžti namo nenusmukusiomis kelnėmis...

Va taip. Nes fokus-marokus - ir tu be kelnių gali likti...

P.S. Viską galima suprasti, bet kada iš tuščio butelio vidaus pradeda pats lipti šratinukas... tai jau visai. Tokius ir panašius "fintus" demonstravo trakiškis iliuzionistas.

Čia Edas VAIČKUS