Antanas Terleckas: tie, kurie kovojo už Lietuvą, yra nustumti

Rugsėjo 23-oji nėra eilinė diena Lietuvos istorijoje. Šią dieną vadiname Juodojo Kaspino ir Baltijos kelio diena. Molotovo-Ribentropo paktas, pasirašytas tą dieną 1939-aisiais, panaikino Lietuvos nepriklausomybę 50-čiai metų. 1989-aisiais Lietuvos Sąjūdis šiai juodai dienai priminti suorganizavo Baltijos kelią, kai apie 2 milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų, susikibę rankomis, simboliškai atskyrė Baltijos šalis nuo Sovietų Sąjungos, pareikšdami niekada neatsisakytą norą būti laisvi.

O pirmąkart apie Molotovo-Ribentropo slaptuosius aktus Lietuvoje viešai prabilta mitinge Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Tas mitingas jau vadinamas Atgimimo ir Laisvės sąjūdžio pradžia. Jis įvyko prieš 25 metus rugsėjo 23-ąją ir tik po metų vasarą buvo įsteigtas Sąjūdis.

Kažin kaip būtų susiklostę įvykiai, jei ne tas mitingas, kurio organizatoriai baiminosi, kad žmonės nesusirinks, tačiau jų negąsdino tuometinės valdžios galimi veiksmai prieš juos pačius. O žmonių susirinko, skaičiuojama, apie 3,5 tūkstančio.

Mitingo sumanytojas ir organizatorius Antanas Terleckas – „Savaitės“ svečias.

N. P. Pone Antanai, sumanymas surengti mitingą kilo švenčiant dabartinio Seimo nario Vytauto Bogušio žmonos gimtadienį. Kada tas gimtadienis vyko? Ar jūs dar daug turėjot laiko pasiruošti iki rugpjūčio 23 d.?

A. T. Tai buvo, atrodo, liepos mėnesį, 4 ar 5 dieną, dabar neatsimenu.

N. P. Kitaip sakant, pasiruošti jūs turėjote apie pusantro mėnesio?

A. T. Taip.

N. P. Ar Jūs visada per pokylius rengdavote kovos planus ir renginių scenarijus?

A. T. Gal čia atsitiktinai mes. Sėdėjom, pietavom, ir man tada kilo mintis, kad estai ir latviai minėjo birželio 15, 16 ar 17 d. Kai buvo okupuota Lietuva, tai jie vėliau viena-kita diena minėjo, jie mat turėjo Bralių kapus, kur susirinko, o mes nepagalvojom. Na, ir tada jau atrodė, kad užgautos mūsų ambicijos: latviai, estai šį tą daro, o mes – ne. Tai aš sakau, yra nuomonė, kad reikia paminėti Molotovo-Ribentropo pakto 40-metį. Na, tuoj visi pradėjo juoktis: „iest mnenije“ [rus. „yra nuomone“], kaip politbiure sakydavo. Na, bet visi sutiko, kad reikia.

Bet kur dabar, sakom, ruošiam, kur mes paminėsim. Tai sakau, kad nėra nė vieno paminklo Lietuvos patriotams. Žemaitė yra. Bet jeigu Žemaitė, tai tas kiemas uždaras, jeigu mes ten susirinksime, tai jie apsups ir sugaudys visus. Nėra kur. Tada Julius Sasnauskas pasakė, reikėtų paruošti prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Jeigu ten jie mus apsups, dalis mūsų per Vilnelę galim pabėgti. Ne visus sugaudys. Be to, Mickevičius šiek tiek lietuvis, pretekstas yra.

N. P. Tai, pone Antanai, kiek jūsų dalyvavo tame gimtadieny, kas tie sumanytojai buvo?

A. T. Patys šeimininkai, buvęs partizanas Partusevičius, rodos, 14 metų iškalėjęs, paskui Volungevičius, kuris irgi buvęs kalinys. Visi su žmonom, ir aš su žmona. Va, tiek mūsų buvo susirinkę. Julius Sasnauskas su seserimi irgi buvo.

N. P. O Nijolė Sadūnaitė?

A. T. Ne, jos nebuvo.

N. P. Bet ar tiesa, kad ji kažkokiu būdu sugebėjo išplatinti organizatorių pavardes?

A. T. Na, jinai bendravo su Klimaičiu. KGB nežinojo, tai jie paprašė Klimaičio. Ir jis paskambino jai kažkur iš Vakarų. Paskambino, paklausė, o kas gi organizatoriai, na, ji nebuvo mūsų įspėta, mes jos niekuo nekaltinom, jinai visus ir pasakė. Mes patys kalti, kad mes neįspėjom.

N. P. Tai po to, kai jūsų pavardės tapo žinomos, Jūs turbūt sulaukėt kažkokių žygių iš tuometinių....

A. T. Taip, sulaukiau. Atlėkė, pavardę pasakė, bet taip neaiškiai, kad neva jis iš „Tiesos“ redakcijos. Girdėjom, kad jūs tokį nusikaltimą darot, lapelius platinat. Jūs platinat lapelius? Sakau, neplatinam mes lapelių. Jis zirzėjo, zirzėjo ir išėjo, ir buvo parašytas straipsnis apie mus. Ir tiktai po metų po šito mitingo, lygiai po metų, jie jau mus, na, bananų balių suruošė mums. Na, bet bananų gavo daugiausia tie žmonės, kurie nežinojo, kur ateina. Mes tai žinojo, ir bėgiojom. Aš tada, nors buvau 60 metų amžiaus, gerai bėgiojau ir manęs nepavydavo. O tie, kurie nebėgiojo, tai gavo mušt.

N. P. O prisiminus mūsų pokalbį, nuo ko pradėjom, tuos sumanytojus per tą  Vytauto Bogušio žmonos gimtadienį, ar matotės, ar palaikote kokius nors ryšius? Galų gale ne tik su tais, bet ir su tais, kurie prisidėjo organizuojant mitingą?

A. T. Na, vieni numirė, kadangi partizaninis gyvenimas toks buvo, kiti... Vienam darė nedidelę gerklės operaciją ir neatsibudo po operacijos. Na, ir taip jau tokio ypatingo bendravimo nėra. Daugiausia, tai su Sasnausku, retkarčiais nueinu į bažnyčią pas jį, Bernardinų. Su Bogušiu susitinkam, bet retai. Kadangi aš svečių nemėgstu. Kadangi prieš mirtį dar noriu ką nors parašyti. Tiesą, kas buvo, kad niekas nemeluotų.

N. P. Pone Antanai, aš kaip tik ir norėčiau Jūsų paklausti, kaip Jūs gyvent šiandieninėje Lietuvoje, dėl kurios laisvės Jūs padėjot tiek sveikatos, nervų, jėgų, laiko, visko, ko tik įmanoma. Tiek sudėjot, kaip Jums šiandien gyvenasi šitoje Lietuvoje?

A. T.  Gerai, kad laisvi, bet vis dėlto, tie, kurie kovojo už Lietuvą, partizanai buvę, politiniai kaliniai, yra nustumti. Visą garbę ir materialines vertybes suglemžė Sąjūdžio buvę vadovai. Bet pykti ant jų... Jeigu mes buvom negudrūs, tai ką darysi. Na, ir nenorėjome tos valdžios, neplanavome, tegu jau jie ima. Ir atrodė, kad bus vis dėlto Lietuva nepriklausoma. Deja, šiandien jūs matote, kas dedasi Lietuvoje, aiškinti nereikia. Ir visi klausytojai supranta, kad Lietuva nėra tokia laisva, kokios mes norėjom.

N. P. Kitaip sakant, Jūs jaučiate nusivylimą dėl Lietuvos, ne visai tokią Jūs norėjote ją matyti?

A. T. Ne visai tokią, bet ką darysi, reikia turėti viltį. Ačiū Dievui, nesodina.