Andrius Kubilius Lietuvą įmurkdė giliausiai

Europos statistikos agentūra „Eurostat“ savo ataskaitoje paskelbė, kad Europos finansų krizė labiausiai paveikė lietuvius. Agentūros skaičiavimais, lietuvių namų ūkių išlaidos nuo 2008 iki 2011 metų sumažėjo 15,5 proc. Net graikus šiame sąraše pralenkėme, mat vidutiniškai graikų namų ūkių išlaidos sumažėjo 15,3 proc. Tiek pat gyventojų išlaidos mažėjo ir kaimyninėje Latvijoje, Estijoje jos sumažėjo 12,6 proc.

Anot „Eurostat“, per krizę lietuvių išlaidos transportui sumažėjo 26 proc., maistui - 21,6 proc., tačiau išaugo ryšio paslaugoms (47 proc.) ir švietimui (24,6 proc.). Latvijoje namų ūkių išlaidos švietimui sumažėjo daugiausiai (45,6 proc.).

Įdomu tai, kad Rumunijoje ir Bulgarijoje, kuriose atlyginimai žemesni nei Lietuvoje, namų ūkių išlaidos mažėjo palyginti nedaug. Agentūros skaičiavimais, Rumunijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Airijoje ir Lenkijoje vartojimas 2009-2011 metais smuko 5-9 proc.

- Kodėl lietuviai nuo krizės nukentėjo labiausiai, jei su ja, Europos Komisijos tvirtinimu, tvarkėmės kone geriausiai? - teiravomės ekonomisto, socialinių mokslų daktaro profesoriaus Romo LAZUTKOS:

- Tokie „Eurostat“ duomenys visiškai nestebina, nes mūsų ekonomika 2009 metais, prasidėjus krizei, krito 15 proc. Kai sakome, kad krizę suvaldėme, kalbame tikrai ne apie pavienių žmonių ar šeimų biudžetus. Kalbame apie valstybės biudžetą.

Nors buvo daug skolintasi, mažinamos išlaidos, valstybės biudžetas buvo išgelbėtas. Mūsų valstybei, skirtingai nei Graikijai, pavyko išlikti mokiai. Pavyko išsigelbėti nesikreipiant į Tarptautinį valiutos fondą ir nedevalvuojant lito. Tiesa, vidinė devalvacija vis dėlto įvyko.

Per krizę smuko gyventojų algos, smuko jų pajamos. Gyventojų sąskaita valstybė atsilaikė. Žmonės nukentėjo ne tik dėl sumažintų algų, bet ir apkarpytų įvairių socialinių išmokų - motinystės, vaiko pinigų, pensijų. Mažėjo algos, mažėjo ir dirbančių žmonių. Šeimose padaugėjo bedarbių. Ten, kur buvo du dirbantys, liko vienas ar nė vieno. Savaime aišku, kad visi šie veiksniai kirto per šeimų pajamas.

Tuometinė Vyriausybė nesiėmė jokių veiksmų, kaip tą pajamų kritimą sušvelninti. Vyriausybė gelbėjo valstybės finansus ir, žinoma, daugiausia gyventojų sąskaita.

Kitose šalyse ekonomika buvo smuktelėjusi ne taip smarkiai kaip Lietuvoje. Vos keliais procentais. Kitur su krize buvo tvarkomasi kitaip. Kai ekonomika smuko, bandyta gyventojų pajamas apsaugoti nuo staigaus kritimo. Pagelbėti tiems gyventojams, kurie atsidūrė pačioje sudėtingiausioje padėtyje, - t.y. pagelbėti bedarbių šeimoms. Kitose šalyse skurstantiesiems buvo plečiama parama, mūsų šalyje to nebuvo.

Socialinės paramos gavėjų skaičius rodo, kad socialinė atskirtis didėjo. Prieš krizę socialinę pašalpą gaudavo apie 40 tūkst. žmonių, o krizės laikotarpiu, 2011 metais, - jau apie 250 tūkst. Šildymo kompensacijų gavėjų skaičius taip pat labai išaugo.

- Rumunijoje, Bulgarijoje atlyginimai dar mažesni nei Lietuvoje, tačiau ten gyventojų išlaidos taip nemažėjo kaip pas mus. Kodėl?

- Tai santykinis dalykas. Reikia pripažinti, kad kai kurios šalys iki krizės gyveno prasčiau nei mes. Rumunijoje ir Bulgarijoje padėtis išties prasta. Prastesnė nei pas mus per krizę. Kalbant apie graikus reikia turėti galvoje, kad atlyginimų kritimas ten nebuvo toks didelis. Buvo kalbama apie valstybės finansus. Žinoma, ten kilo daug triukšmo dėl prastėjančios gyventojų padėties. O mes tylėjome, nes esame nepratę apie tai kalbėti.

Be to, ir buvusios valdžios retorika buvo tik apie tai, kaip gelbėti valstybės biudžetą, o ne šeimų finansus. Nes buvo įsitikinimas, kad jei valstybės finansai susitvarkys, gyventojų padėtis pagerės savaime. Tačiau ne visada taip būna. Dabar galime tik svarstyti, kaip būtų buvę, jei valstybė per krizę būtų labiau parėmusi žmones. Gal žmonės būtų ne taip emigravę? To dabar nežinosime.

- Nuo 2008-ųjų valstybės skola padidėjo tris kartus. Ar krizę valdyti skolintais pinigais normalu?

- Krizė užklupo, mums nepasiruošus, todėl kitos išeities, kaip tik skolintis, nebuvo. Kitu atveju būtų reikėję dar labiau karpyti išlaidas, taupyti gyventojų sąskaita. Valstybė galėjo dar labiau sumažinti viešojo sektoriaus darbuotojų algas, valstybės įstaigos galėjo pirkti mažiau prekių ir paslaugų, viešieji pirkimai galėjo būti apkarpyti, bet tai būtų pakenkę privačiam verslui. Skolintis, matyt, buvo būtina.

Štai praeitą savaitę Tarptautinio valiutos fondo misijos atstovai praneša, kad surenkame per mažai mokesčių. T.y. surenkamų mokesčių suma nuo BVP yra mažiausia ES. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad daug mokesčių nesurenkama iš šešėlio, kuris Lietuvoje yra labai didelis. Kitose ES šalyse mokesčių sąrašas panašus, pas mus mokesčių tarifai ne tokie jau ir maži, bet surenkame mažai mokesčių. Vadinasi, šešėlinė veikla yra neapmokestinama, valstybės ranka šešėlininkų nepasiekė.

- Jūsų minėtos TVF misijos atstovai, susitikę su premjeru Algirdu Butkevičiumi, taip pat pagyrė Lietuvą už tai, kad ekonomika čia atsigauna bene sparčiausiai Europoje. Kodėl to atsigavimo nejaučia gyventojai?

- Tiesa, kad daugiau pagaminama, bet ne tiek daug, kad būtų galima plėsti gamybą priimant didesnį darbuotojų skaičių. Žmonės dirba intensyviau, nes jie bijo netekti darbo. Nedarbas Lietuvoje yra didelis. Darbdaviams algų taip pat nereikia didinti, nes yra daug bedarbių, didelė konkurencija, spaudimas. Kas dirba, džiaugiasi, kad darbo vietą turi, kad netenka ieškotis kitos. Matome, kad algos proporcingai neauga. Infliacija kur kas greitesnė. Dirbančių žmonių pajamos nedidėja, vartojimas neauga.

Man keista, kai darbdaviai sako, jog trūksta dirbančiųjų, o atlyginimai neauga. Juk jei kokios nors prekės trūksta, logiška, kad jos kaina turėtų augti. Vadinasi, ir algos turėtų didėti. Jų augimas aiškiausiai parodytų, kad darbo rinkoje trūksta darbuotojų. Dabar girdime verslininkų dejones, kad bedarbių daug, bet jie visi netinkami dirbti. Atlyginimų augimas visiškai neatsispindi tokių kalbų.

Tiesa, ekonomika niekada neatsigauna taip greitai. Jei prisimintume Rusijos krizę 1999-2000 metais, pamatytume, kad gyventojų pajamos išaugo tik 2005 metais. Po kelerių metų galime pajusti didesnį ekonomikos atsigavimą.