Andriejus Stančikas: Gal parduokim visą valstybę?

Spekuliantai supirkinėja Rytų Vokietiją, skelbia vokiečių televizijos kanalas „Deutsche Welle“. Brandenburgo ūkininkų asociacija sunerimusi, kad vietos ūkininkai, sąžiningai dirbę žemę dešimtimis metų, yra stumiami į paraštes. Pasak ūkininkų asociacijos atstovo Reinhardo Jungo, per pastaruosius penkerius metus spekuliantų dėka dirbamos žemės kainos išaugo dvigubai. Dirbamas žemes masiškai supirkinėja užsienio įmonės - kai kuriose Rytų Vokietijos vietovėse užsieniečiams jau priklauso trečdalis žemių. Vietos ūkininkai sako, kad yra nebepajėgūs konkuruoti ir netrukus bus priversti apskritai pasitraukti.

Naujienų agentūra AFP skelbia, kad per 2009-2012 metų laikotarpį hektaro kaina rytinėje Brandenburgo dalyje pakilo 54 proc., o gretimose Meklenburgo-Pomeranijos vietovėse - net 79 proc.

Su panašiomis problemomis susiduria ir kitos šalys. Štai Vengrijoje dirbamas žemes supirkinėja turtingų ES šalių piliečiai, kurie gauna didesnes išmokas. Rumunijoje užsienio investuotojai jau supirko apie 800 tūkst. hektarų, arba 8 proc. visos dirbamos žemės (daugiausia italai, vokiečiai, austrai, danai).

Nagus dėl laisvo žemių pardavinėjimo graužiasi ir prancūzai. Kinai masiškai supirkinėja prancūzų vynuogynus ir pilis.

Per 2009-2012 metus Prancūzijos Bordo regione kinų, nusipirkusių vynuogynus, skaičius išaugo nuo 2 iki 25. Dabar tokių investuotojų šiame regione yra 50. Iš pradžių prancūzai džiaugėsi pritrauktomis investicijomis, kol įsibrovėliai nepradėjo perpardavinėti šimtus metų puoselėtų vynuogynų ir dvarų. Jei taip ir toliau, tuoj patys prancūzai gers ne savo, o kinų vyną.

- Jei parduoti žemę užsieniečiams nieko bloga, kodėl senosios Europos gyventojai dabar dėl to gailisi? - „Respublika“ pasiteiravo Žemės ūkio rūmų pirmininko Andriejaus STANČIKO.

- Aš gana neblogai pažįstu kai kurių šalių, pavyzdžiui, Prancūzijos ūkininkus. Žinau jų mąstymą. Prancūzų ūkininkai nenori parduoti dirbamų žemių užsieniečiams, ten didesnė problema yra vynuogynai ir dvarai. Juos supirkinėja kinai. Kinijos verslininkai atsiveža pigios darbo jėgos iš Kinijos, sėkmingai nuima derlių, jį išsiveža, o patiems prancūzams nieko nelieka. Jau prieš metus prancūzai buvo tokiais dalykais pasipiktinę. Jie pyksta, kad valstybė tvarkos nežiūri ir taip lengvai užsieniečius įsileidžia.

Pavyzdžiui, švedų ūkininkai, nors ten žemė ir laisvai parduodama, net nesupranta, kaip galima parduoti savo žemę užsieniečiui. Jie iš principo, iš patriotiškumo žemę parduoda tik švedams. O pas mus - kuo toliau, tuo mažiau to patriotiškumo belieka. Toks įspūdis susidaro pasiklausius, kas šiandien kalbama dėl referendumo ir žemės saugiklių. Žemės ūkio rūmai jau nuo 2007 metų siuntė raštus į ministerijas, Vyriausybę, Seimą, įvairius saugiklius siūlė. Kaip įrodymą turiu storiausią segtuvą. Tačiau jokio atsako nebuvo. Tik dabar, kai subrendo reikalas iki referendumo, politikai pradėjo krutėti. Jei ne referendumas, niekas niekada ir nebūtų jokių saugiklių svarstęs.

Be to, užsieniečiai jau yra supirkę lietuvių žemes. Ir gana intensyviai pirko. Toje pačioje Žemaitijoje žemių turi nupirkę ir švedai, ir norvegai. Pavyzdžiui, kaimynas švedas įsteigė „uabą“, nupirko moderniausią ūkį Plungės rajone. Nėra net kalbos, kad jis lietuvių kalbą mokėtų, jis toje Lietuvoje net negyvena... Jo tikslas nėra būti, dirbti toje bendruomenėje. Jo tikslas yra gerai supirkti, investuoti, gauti pelną... O kokie tikslai ateityje? Gali ateiti laikas, kai šiandien tos korporacijos, kurios ateina ir supirkinėja žemes, ims jas perpardavinėti kam tik nori. Jau turėjome „Mažeikių naftos“ pavyzdį. Sakėm, kad Ivano prie vamzdžio neprileisim, o kas atsitiko? Amerikiečių kompanija „Mažeikių naftą“ pardavė rusams. Kas gali paneigti, kad anksčiau ar vėliau taip neatsitiks su žeme, kad jos nesupirks rusai, kinai? Jiems tai paprasta: atsiveš savo pigios darbo jėgos ir mūsų, lietuvių, čia visai nebereikės.

Tačiau kažkodėl niekas nenori to matyti, apie tai kalbėti. Pirmiausia yra sakoma: „Mes įstojom, mes įsipareigojom, todėl privalom parduoti“. Tada aš klausiu, o kodėl tik žemę turim parduoti? Gal parduokim valstybę - bus paprasčiau ir suma bus didesnė...

- Yra sakančių, kad, leidus žemę parduoti užsieniečiams, jie mokės daugiau. Kodėl užsienietis turėtų mokėti brangiau nei rinkos kaina?

- Deja, užsieniečiai daugelį metų pirko žemę nepaisydami įstatymų ir kažkodėl nemačiau tų svajonių pinigų, kuriuos jie mokėtų už žemę. Jie moka tiek pat, kiek ir mūsų ūkininkai, nes tai yra rinka. Šiandien jie tikrai daugiau nemoka. Nebent keliais litais, kad Lietuvos ūkininką nukonkuruotų. Faktas, kad pasakiškų kainų nėra ir nebus.

- Politikai mėgsta sakyti, kad leidę parduoti žemę užsieniečiams apsisaugosim nuo lietuvių žemgrobių. Ar galite paaiškinti, kuo užsienietis žemgrobys geresnis nei lietuvis?

- Tikriausiai todėl, kad jis lietuvių kalbos nemoka ir nereikės su juo kalbėtis. O jei rimtai, jis niekuo nesiskiria. Be to, tos politikų kalbos apie žemgrobius keistos. Ne kas kitas, o pati Lietuva, valdžia sudarė sąlygas atsirasti toms stambioms įmonėms, kurios šiandien valdo didelius žemės plotus.

Šiandien bandoma pasiteisinti, kad štai mes leisime užsieniečiams pirkti žemę, tai mūsų žemgrobiai nesupirkinės. Ir tuo pat metu kalbama apie smulkius ir vidutinius ūkininkus, kuriems reikia padėti.

Tačiau kaip jie galės plėstis, jei negalės nupirkti žemės ir aplink ją visą supirks užsieniečiai, gaunantys didesnes išmokas? Be to, užsieniečiai perparduoda žemę ne lietuviams, o kitiems užsieniečiams. Žinau faktų. Buvo danai paskelbę parduodantys žemę, su visomis sąlygomis lietuviai sutiko, bet vis tiek pardavė kitam danui.

Gal šioje vietoje reikėtų atsižvelgti ir į nacionalinį saugumą? Ar neperlenksim lazdos? Dabar su lenkais pešamės dėl raidžių, o ar vėliau nekils kitų problemų, jei bus visa pasienio zona supirkta?

Šiandien žemė yra neužkariaujama, o nuperkama. Kai žemė užkariauta, dar turime moralinę teisę ją atsikovoti. Bet kai ji nupirkta, tos teisės nebelieka. Nebent mūsų valstybė taptų pasakiškai turtinga ir vėliau galėtų iš užsieniečių tas žemes išpirkti.

Jau daugelyje valstybių kalbama, kad žemės pardavimas yra kartu ir valstybės išlikimo klausimas. Ypač toms mažoms valstybėms kaip mes, kaip Latvija ir Estija. Tokiomis sąlygomis, kai yra didelė emigracija, laisvas kapitalo, žmonių judėjimas, užprogramuotas tautos išnykimas. Prisiminkime, kokia Lietuva buvo didelė LDK laikais, kokia galinga... O kas beliko?

- Afrikoje užsieniečiai yra gausiai supirkę žemes. Kai kuriose Afrikos šalyse yra supirkta net 100 proc. dirbamų žemių. Ką gero tai davė toms šalims? Ar investuotojai sukrovė šioms šalims turtus?

- Nematau, kad vietiniams Afrikos gyventojams ir šalims tai būtų ką nors gero davę. Teko ne kartą dalyvauti tarptautinėse konferencijose, kuriose kaip tik buvo kalbama apie šią problemą - stambių korporacijų superkamas žemes. Atsitinka taip, kad žemes nuperka ir gyventojus iš tų teritorijų iškrausto. Viską pasiima užsieniečiai, o vietiniams tik produktą parduoda. Tačiau kas tas pirkėjas, jei jis pats nieko negali užsidirbti? Jis tik paprastas vartotojas, kuris nieko neturi. Koks rezultatas? Pasižiūrėkime, kiek milijonų žmonių Afrikoje badauja, skursta. Tą patį ir afrikiečiai kalba, kad leiskite mums patiems šalyje perdirbti, patiems užsidirbti, kažką pasilikti... Tačiau mes grįžtame prie tų senų senų vergovės laikų. Tik tada buvo gyventojai pasiimami, o dabar žemės... Ir tą girdžiu iš pačių afrikiečių.

Didžiulės, milžiniško kapitalo korporacijos pasaulyje bando supirkti žemes, užgrobti didžiulius plotus ir išstumti tradicines žemdirbystės tradicijas. Juk žmonių populiacija auga. Supraskime vieną dalyką: tas, kas valdys žemę, tas valdys ir pasaulį, nes žemė - tai maistas. O kuo toliau - tuo labiau to maisto trūks...

- Stambūs investiciniai fondai, investicinės bendrovės supirkinėjo žemes, steigė įmones ir jų akcijas parduodavo užsieniečiams. Formaliai būdavo parduodama ne žemė, o ją nuosavybes teise valdančių įmonių akcijos. Ar tai nėra spekuliacija?

- Aišku, pirmiausia yra klausimas, kokiu tikslu ta žemė buvo perkama: ar kad ją dirbtų, ar kad vėl parduotų užkėlę kainas. Kas liečia fondus - tai spekuliacinis dalykas - jų tikslas pirkti, parduoti, uždirbti pinigus. Todėl ta žemė jiems ir yra naudinga. Šiandien šita problema egzistuoja ne tik Lietuvoje, tai darosi visame pasaulyje. Lengva šiandien žemę per akcinį kapitalą nupirkti. Formaliai yra perkamos akcijos, tačiau į tą akcinį kapitalą įeina ir pastatai, ir žemė.

- Ar galime įsivaizduoti, kiek tokių akcijų su žeme jau parduota užsieniečiams?

- Nieko nežinom. Buvo įstatymų spragos, kurios nedraudė pirkti akcijų. Buvo sakoma: ne, aš neperku žemės, aš perku akcijas. Nors tai beveik tas pats. Šiandien mes kalbame apie saugiklius, kad būtų uždraustos spekuliacijos žeme, ne tiesiogiai ją perkant, o įsigyjant valdančių įmonių akcijas. Svarbu, kad tie saugikliai būtų sudėlioti ir įstatymas veiktų.

Aišku, šiandien yra visko prisiūlyta. Mes sakėm, kad tie saugikliai turi būti labai aiškūs ir labai paprasti, kad jie būtų veikiantys. Nes dabar tų pasiūlymų yra begalė - kiekviena suinteresuota grupė siūlo nuo savęs, politikai - nuo savęs. Visi tarsi labai svarbūs, bet kai viskas į viena susideda, pradeda kvepėti grožinės literatūros kūriniu. Galiausiai išeis taip, kad tie saugikliai neveiks, kaip mes norim, ir sunkumų sudarys ne spekuliantams, o tam paprastam Lietuvos ūkininkui, kuris dirba, stengiasi, nori įsigyti žemės.