„Amerikos balso“ archyvai: Sovietų Sąjunga norėjo pakeisti tautybių santykį ir Lietuvoje

Zdzislawas Ruarzas, buvę Lenkijos prezidento patarėjas, dalyvavęs labai svarbiuose pasitarimuose su politbiuro nariais Maskvoje, pabrėžė, kad Sovietų Sąjunga turi piktų kėslų – ji norės pakeisti tautybių santykį ne tik Latvijoje ir Estijoje, bet ir Lietuvoje. Taip „Amerikos balso“ žurnalistui Romui Kasparui 1984 m. sakė vienas iš Amerikos lietuvių bendruomenės steigėjų Juozas Kojelis. „Jeigu jų eksperimentas pasitvirtins Latvijoje ir Estijoje, jie Lietuvą norės papildyti ne tiek rusais, bet gudais. Depopulizacijos grėsmė lies ir Lietuvą. Šiuo metu Lietuva to dar nejaučia, bet ateityje pajus“, – pasakojo J. Kojelis.

– Praeitą savaitgalį Niujorke vyko pasaulio lietuvių bendruomenės suorganizuotas politinių studijų savaitgalis. Tarp įvairių studijų savaitgalio dalyvių buvo ir Charlesas Lichensteinas, buvęs JAV ambasadorius prie Jungtinių Tautų, ir buvęs Lenkijos ambasadorius Japonijoje Zdzislawas Ruarzas. Jūs, kaip toje konferencijoje dalyvavęs, ką galėtumėte pasakyti apie ambasadoriaus Ch. Lichensteino pasisakymus Lietuvai rūpimais klausimais?

– Buvęs JAV ambasadorius Jungtinėse Tautose Ch. Lichensteinas kėlė klausimą, kodėl pasaulis nenori prisiminti Lietuvos, Latvijos ir Estijos likimo. Jis sakė, kad apskritai žmonės linkę praeitį pamiršti, paprastai dėmesį patraukia ir praeitį užgožia nauji įvykiai. Bet jis pripažino, kad dabartinė Amerikos vyriausybė Baltijos valstybių likimą kelia iš užmiršties.

Jis čia suminėjo keletą faktų. Vienas – Pabaltijo laisvės dienos paskelbimas 1983 m. birželio 13 d. Niekada iki tol nebuvo, kad prezidentas ne tik paskelbė tą dieną, bet taip pat padarė didelį priėmimą Baltuosiuose rūmuose Vašingtone. Jis ypač pabrėžė kaip istorinės reikšmės faktą, kad praėjusiais metais Amerikos vyriausybė pasiuntė visiems Jungtinių Tautų nariams raštą, pasirašytą paties Amerikos prezidento, informuodama pasaulį, kad Amerika nepripažįsta Baltijos valstybių okupacijos.

Prezidentas nurodė, kad Sovietų Sąjunga įvykdė agresiją karinėmis jėgomis, kad pasipriešinimas buvo po karo, kad karui pasibaigus partizanai kovėsi aštuonetą metų ir kad dabar Lietuvoje vyksta didelė rezistencija. [...]

– Kaip jis atsiliepė apie projektą arba bandymus Lietuvos klausimus kelti Jungtinėse Tautose?

– Taip, jis tą klausimą prisiminė ir kaip pavyzdį paėmė Puerto Riko klausimą, kurį nuolatos kas metai kelia Kuba. Nors niekados nepasiseka to klausimo iškelti, bet Kuba kelia ir kelia. Ir jis taip pasakė: „Jeigu Lietuvos klausimas bus iškeltas Jungtinėse Tautose, bet nelaimės, nieko nebūtų pralaimėta. Reiktų tą klausimą vėl ir vėl kelti.“

Jis tik davė maždaug tokį patarimą, kad galbūt reiktų, jog ne vadinamoji „super power“, kaip Amerika, tą klausimą keltų, bet kad tą klausimą keltų mažesnė valstybė, ir niekada nenusiminti dėl to, kad pas mus, kaip jūs žinote, yra irgi pasidalijusios nuomonės – kad mums geriau nekelti, jeigu nėra užtikrintas laimėjimas. O jis sako, kad kelti šį klausimą reikia, reikia ieškoti, tyrinėti, kas jį pasiimtų kelti ir Jungtinėse Tautose gintų.

– Išeivijoje vyrauja nuomonė, kad Jungtinėse Tautose mums būtų nepalankus šis klausimas, nes ten dominuoja trečiojo pasaulio valstybės. Kaip jūs į tai žiūrite?

– Aš jau prieš daugelį metų savo nuomonę esu ir žodžiu, ir raštu skelbęs, kad jei mes pralaimėsime, jeigu mums bus iškelta byla arba ji bus nustumta į šalį, jei būtų nubalsuota mums nepalankiai, mes turime vėl iš naujo tą klausimą kelti. Tas pats vyko su Kinija. Sovietų Sąjunga kasmet keldavo ir keldavo Kinijos priėmimo į Jungtines Tautas klausimą. Atmesdavo dauguma ir atmesdavo. Ir atėjo laikas, kada gavo balsų daugumą. Ir mes šituo keliu eidami galime sulaukti laiko, kad dauguma mūsų klausimą parems.

– Ką galėtumėte pasakyti apie kito dalyvio pasisakymus mums rūpimais klausimais? Būtent – buvusio Lenkijos ambasadoriaus Japonijoje Zdzislawo Ruarzo.

– Jo kalba buvo labai įdomi, nes jis mažiau lietė pasaulinę, tarptautinę politiką ir daugiau lietuvių ir lenkų santykius. Antras dalykas, jis savo laiku buvo Lenkijos prezidento patarėjas, yra dalyvavęs labai svarbiuose pasitarimuose su politbiuro nariais Maskvoje – vykdamas iš Tokijo į Varšuvą, sustodavo Maskvoje ir per pasitarimus gaudavo instrukcijas. Jis pabrėžė, kad Sovietų Sąjunga turi piktų kėslų – ji norės pakeisti tautybių santykį ne tik Latvijoje ir Estijoje (ypač Latvijoje šiuo metu tai jaučiama), bet ir Lietuvoje. Jeigu jų eksperimentas pasitvirtins Latvijoje ir Estijoje, jie Lietuvą norės papildyti ne tiek rusais, bet gudais. Depopulizacijos grėsmė lies ir Lietuvą. Šiuo metu Lietuva to dar nejaučia, bet ateityje pajus.

Jis lietė ir lietuvių ir lenkų santykius. Sakė, kad atstovauja jaunajai lenkų generacijai, kuri Vilniaus klausimu nusistatymą turi aiškų: visi argumentai dėl Vilniaus yra lietuvių pusėje ir kad lenkų jaunoji generacija pretenzijų į Vilnių nebereikš. Tas, žinoma, mums buvo labai malonus pasisakymas, nes šiuo metu vyksta tam tikros lenkų pastangos per JAV Kongresą panaikinti Jaltos susitarimus.

Lietuvių pusėje yra tam tikrų abejojimų, nes Jaltos susitarimuose yra pripažinta Kerzono linija, kuri Vilnių palieka Lietuvai, o Lvovą – Ukrainai. Pas mus yra nuomonių, kad panaikinimas mums būtų nenaudingas, nes teoriškai Vilnius vėl būtų pripažįstamas Lenkijos, o Lvovas būtų paliktas už Ukrainos ribų. Z. Ruarzas gynė tą klausimą ir siūlė, kad pagrindinės išeivijos organizacijos vestų dialogą su lenkų centrinėmis organizacijomis ir, jeigu būtų reikalinga tam tikrų pataisų dabar pasiūlytoje rezoliucijoje dėl Jaltos, būtų galima tas pataisas įnešti: sakykim, kad rezoliucija visai neliečia vieno klausimo ir kad ji būtų priimtina lietuviams.

– Jūs pastebėjote, kad ambasadorius Z. Ruarzas kalbėdamas pabrėžė esąs jaunesniosios kartos atstovas. Ar tai reiškia, kad senesnioji lenkų karta Vilniaus klausimu mano skirtingai nuo jaunesniosios kartos?

– Toks klausimas jam nebuvo užduotas. Bet aš turėjau progų visai neseniai kalbėtis su lenkų vadais. Su vienu – Venesueloje. Jis irgi minėjo, kad atstovauja jaunesniajai kartai. Lenkų atstovas Los Andžele man net pasakė, kad net nežinojo, jog Vilnius priklausė Lenkijai.

Galima padaryti prielaidą (ir aš manau, kad ji būtų labai logiška), kad senesnieji nelinkę savo nuomonių lengvai pakeisti. Bet, kaip ir Lietuvoje, rezistencija pereina į jaunosios generacijos rankas. Tarp kitko, mūsų bendruomenės vadovybė turi ryšį su lenkų pogrindžiu, kurio centras yra Varšuvoje, ir yra gavusi lenkų pogrindžio nuomonę Vilniaus klausimu. Ji mums palanki.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo medžiaga.