"Amerika - tai darbo ir poilsio stovykla...".

Aplankyti artimųjų, pasižiūrėti kokia gi toji svajonių išsipildymo šalis, kuo gyvena ir kvėpuoja jos žmonės - tokie buvo dviejų jaunų Klaipėdos dramos teatro aktorių Edvardo Brazio ir Einaro Jokubausko troškimai išvykstant į Ameriką gegužės pabaigoje.
Edvardas Kolorado valstijoje, Denveryje, viešėjo jau antrą kartą. Ten gyvena jo mama ir sesuo. O Einaras per Atlantą skrido pirmąsyk. Dar nespėję atsikvėpti po kelionės, antradienį sugrįžę, teatralai sutiko papasakoti savo įspūdžius "Vakarų ekspresui".

Įtartinas siuntinys ir dingę lašiniai

Per įstatymų pažeidimais užsienyje garsėjančius tautiečius daugelis valstybių vis sunkiau įsileidžia lietuvius. Ar nekilo sunkumų gaunant vizas, kelionės metu?

- Vizas gavome nesunkiai, tačiau kelionės metu patekome į kelias juokingas situacijas. Amsterdame muitinės darbuotojai iškvietė mus pokalbiui. Anglų kalba kiekvienas atskirai turėjome paaiškinti, kokie mūsų tikslai Amerikoje. Kadangi versijos sutapo - įtarimo nesukėlėme. Tačiau muitininkas dar pasiteiravo, ar nevežame kokio pašalinio daikto. Visiškai atvirai pasisakėme, kad turime. Kolega iš teatro Nedzveckas įdavė siuntinį, kad perduotume Denveryje gyvenančiai jo dukrai. Pareigūno veidu praslinko šešėlis, kaip pridūrėme, kad nežinome, kas yra siuntinyje, tačiau netrukus susigaudėme situacijoje ir paaiškinome, jog ten - videokasetė, nuotraukos. Net netikrino.
Žinojome, kad negalima vežtis jokių maisto produktų. Tačiau, kaip atvažiuosi iš Lietuvos be lašinių? Mineapolyje muitininkas klausia, ar turime maisto. Prisipažinome. Pirštinę užsismaukęs iš Edvardo maišelio ištraukė draudžiamą produktą. Mes juokais pasiūlėm jam paragauti, įsitikinti, jog lašiniai - skanūs ir nepavojingi. Lietuviškas gardėsis buvo demonstratyviai išmestas į šiukšlių dėžę. Mūsų šmaikštumą palydėjo rūstus žvilgsnis ir klausimas, ar turime dar. Pradėjau raustis savo lagamine, bet savųjų lašinių niekaip negalėjau rasti. Supykau, ėmiau reikšti pretenzijas, kad kažkas lindo į mano lagaminą. Pats muitininkas uždarė mano lagaminą ir praleido.
Praėjus gal porai savaičių, kai jau buvome Denveryje, ruošėmės spektakliui ir aš kažko ieškodamas savo lagamine žiūriu - lašiniai guli! Gerai paslėpęs buvau", - pasakojo Einaras.

Aukštesnis dangus, įžūlios voverės ir Rembrantas

- Kokie buvo pirmieji įspūdžiai Amerikoje?

- Iš lėktuvo labai įdomiai Amerika atrodė. Daugiaukščiai - kaip dėžutės, o aplinkui lygūs, vienodi vienaaukščiai nameliai.
Tik nusileidus kvapą užgniaužė gigantomanija. Denverio oro uostas nėra pats didžiausias, tačiau mums jis atrodė labai didelis ir įspūdingas. Kiekvieną sekundę leidžiasi labai daug lėktuvų. Žmonės sako, kad Denveryje - dangus aukštesnis. Erdvės pojūtis tarp kalnų tikrai labai stiprus. Atvažiavus iš lietaus krašto ten labai skaidru, jokio debesėlio, dangaus skliautas - didelis, platus, žvaigždės aukštai aukštai.
Pačiame mieste niekaip negalėjome priprasti prie voverių. Jų ten - kaip pas mus kačių. Ir įžūlios labai - vagia maistą iš konteinerių, bėgioja laidais. Dar po miestą laksto tokie keisti maži šuniukai, panašūs į žiurkes.
Jau pirmą dieną Denveryje išvažiavome apžiūrėti apylinkių, į kurias, beje, Iš Lietuvos atvežėme lietų. Pasisukiojome dangoraižių rajone Dauntaune (Downtown) ir įlindome į Denverio meno muziejų. Muziejaus pastatas - septynių aukštų. Į jį suvežta daugybė žymiausių viso pasaulio menininkų darbų, laikinai atvežta didžiulė Rembranto kūrybos kolekcija, dizaino paroda. Visko prisižiūrėjome, galva apsisuko. Įdomu buvo tai, kad kiekvienam lankytojui taip pat suteikiama galimybė pabandyti kažką sukurti. Yra tokie lapai, ant kurių auksu nupieštas sraigės kiauto motyvas. Šalia padėti blizgantys flomasteriai. Jais gali ką nori pripiešti. Dizaino parodoje iš fotografijų, fotomontažo būdu galima komponuoti įvairius objektus. Tame muziejuje praleidome visą dieną.
Viešnagės metu buvome labai profesionalaus cirko iš Prancūzijos "Cirque de Soleil" gastrolėse. Jame surinkti patys geriausi atlikėjai iš viso pasaulio. Atletai - dalyvavę pasaulio olimpinėse žaidynėse. Šis cirkas šiais metais dalyvavo "Oskarų" teikimo ceremonijos atidaryme. Įdomu tai, kad šio cirko programos - teatralizuotos. Buvome pakerėti. Buvome chatave - karštoje lauko vonioje. Vanduo joje sūrus ir su purslais. Buvome Denverio lietuvių bendruomenės vakarėlyje. Juozo Liesio brolio, kuris, pasirodo, gyveno kaimynystėje, gimtadienyje.
Dar buvome menų festivalyje, kuris vyko Dauntaune. Sutikome ten du dailininkus iš Lietuvos Algį ir Birutę. Jie gyvena Niujorke. Tad pasakojo šiek tiek apie rugsėjo 11-osios įvykius ir jų pasekmes. Niujorkas dabar, pasak jų, miręs. Labai stipriai jaučiasi bedarbystė. Žmonės iš ten išvažinėja. Tačiau, sakoma, jei turistas neapsilanko Niujorke - Amerikoje nebuvo...

Dirba, kad išmokėtų kreditus

- Papasakojote daug gerų įspūdžių. Ar buvo kas nepatiko?

Amerika žavi savo turtais - joje yra visko, ko tik širdis geidžia, tačiau yra ir kitokių niuansų. Vienas armėnas pasakė: "Amerika - tai konclageris su pagerintu maitinimu". Visi žmonės ten atvažiavę ir turintys juridinę teisę gyventi - įtraukiami į sistemą. Jiems duoda kur gyventi, kuo važinėti, suteikia galimybę dirbti ir įteikia krūvą kreditinių kortelių. Ten gali leisti pinigus į priekį, tačiau kai už to užsikabini esi pajungtas į sistemą kaip marionetė. Draugai pasakojo, kad norėtų sugrįžti į Lietuvą, bet negali. Išvykę iš šalies jie prarastų 10 tūkst. dolerių, nes reikėtų gražinti kreditus. Ir dirba žmonės, kad grąžintų kreditus.
O tikri amerikiečiai ten yra juodžiai. Mums toks įspūdis susidarė. Jų ten labai daug. Jie važinėja autentiškomis senoviškomis amerikietiškomis mašinomis ir klausosi repo per 100 vatų galingumo kolonėles.

"Griaudami Ameriką radome sceną"

- Jūs per atostogas taip pat dirbote?

- Iš tikrųjų dirbti mes ten neturėjome teisės, tačiau viena lietuvė, Denveryje turinti savo dizaino centrą, mums pasiūlė padirbėti. Žinoma, ne pagal specialybę. Prasidėjo viskas nuo to, kad nudažėme langus meksikiečiams. Jiems labai patiko mūsų darbas. Tada pasiūlė griauti namus. Taigi galime pasigirti, kad vasaros atostogų metu griovėme Ameriką.
Didžiausias įvykis buvo, kai griaudami vieną labai seną meksikietišką restoraną - už gipso pertvaros atradome sceną. Visiškai normali scena, su įjungtais prožektoriais - eik ir vaidink. Pasijutome kaip Buratinas, atvėręs paslaptingąsias duris. Negana to, tame pačiame pastate atradome JAV vėliavą, tik su 49 žvaigždutėm, t.y. kokių 50 metų senumo.
Iš karto po šio įvykio mūsų darbdavė pasiūlė mums suvaidinti jos draugo vaiko gimtadienyje. Prieš išvažiuodami mes buvome parengę spektaklį - klounadą "Pamirštas gimtadienis". 5-erių metų berniukui, jo tėvams ir draugams pirmą kartą vaidinome anglų kalba. Vaikas buvo laimingas, o mums tas vaidinimas buvo tarsi repeticija prieš du daug didesnius pasirodymus.

Urantijos knygos konferencijoje

- Papasakokite plačiau.

- Labai netikėtai drauge su Edvardo mama ir dar dviem žmonėm iš Lietuvos mums teko atstovauti savo šalį tarptautinėje Urantijos knygos konferencijoje (The Urantia Book Fellowship International Conference). Urantijos knyga - kažkas panašaus į Bibliją, tačiau ji skelbia visų religijų ir visų tautų susivienijimo idėją. Greitai ši knyga turėtų pasirodyti lietuvių kalba, nes ją išvertė mamos kolega žurnalistas Algis Jakubėnas, beje, taip pat dalyvavęs konferencijoje. Amerikoje Urantija - labai sparčiai plintantis judėjimas. Konferencijoje, savaitę vykusioje kempinge kalnuose, Estės parke dalyvavo per 1000 žmonių iš viso pasaulio.
Mamos dėka į šį renginį buvome pakviesti kaip aktoriai. Rodėme tą patį spektaklį, tik nuėmėme gimtadienio temą ir pavadinome "Kelionė į linksmybių šalį". Juk Amerika mums ir buvo linksmybių šalis...
Vaidinti buvo nelengva - salėje tvyrojo tyrinėjanti tyluma. Aišku, mūsų anglų kalba - neideali, tačiau ne todėl, jos spektaklyje nebuvo daug, klounadoje daugiau veikia mimika, kūno plastika. Vaikai sėdėjo nuščiuvę. Jiems buvo keistas mūsų vaidybos stilius. Po to pasipylė komplimentai. Viena ir konferencijos organizatorių, teatralė, po to labai gyrė mūsų pasirodymą. Ji stebėjosi, kad spektaklyje buvo ir efektinga išorė ir turinys, idėja ir kad vaidinome svetima kalba.
Dėmesio centre buvome ir vakarais vykusiose vakaronėse. Jos vyko tokioje didelėje salėje. Per vakarą scenoje pasirodydavo įvairiausi muzikantai, dainininkai, šokėjai. Žodžiu reiškėsi visi, kas tik norėjo ir galėjo. Mes grojome su afrikietiškais tantamais ir dainavome lietuvių liaudies dainas "Pasvarcyk ancela", "Du gaideliai".

Spektaklis emigrantams

- Minėjote, kad vaidinote tris kartus.

Trečią kartą vaidinome Denverio bibliotekoje, kuri yra savotiškas emigrantų kultūros centras. Paskutinis spektaklis jau ėjosi labai gerai, apsipratome ir su svetima publika, ir anglų kalbą geriau įvaldėme. Į vaidinimą atėjo apie pusšimtį žmonių: rusiukai, armėnai, juodukai, amerikiečiai. Spektaklis pavyko šauniai. Pasijutome tikrais aktoriais, galvojome, gal jau į Holivudą važiuoti. Bet, kad niekas nekvietė - tai nusprendėme palaukti, kol pakvies...

- Linkiu, kad netektų ilgai laukti. Ačiū už pokalbį.