Alytiškė pasiryžo padėti pabėgėliams Lesbo saloje

Lesbo sala Marijai jau puikiai pažįstama, nes ji ten yra gyvenusi daugiau nei metus. 2007 m., Alytuje baigusi mokyklą, mergina nusprendė kuriam laikui atidėti studijas, o prieš jas – paragauti savarankiško gyvenimo skonio.

Todėl su drauge, išskleidę pasaulio žemėlapį, išsirinko puikaus klimato, bet absoliučiai nepažįstamą Lesbo salą ir, padedamos tarpininkų, išvyko ten, palikę saugius ir jaukius tėvų namus.

„Tėvai išleido nenoriai, bet mes vis tiek išvažiavom“, – linksmai pradėjo pokalbį Marija.

– Kaip ir kur susiradote darbą?

– Buvo laiko, kai ir iš viso neturėjome darbo, bet dažniausiai dirbdavome baruose. Darėme kavą ir gėrimus pilstėme.

– Na, padirbėjote metus ir supratote, kad visur gerai, bet namie – geriausia.

– Ne, supratau, kad man jau atėjo laikas mokytis! Trejus metus Nyderlanduose, Groningeno universitete (įkurtas 1614 m. – red.), studijavau Europos ir tarptautinę teisę ir 2012 m. įgijau bakalauro laipsnį.

– Kodėl Jums prireikė savanorystės tarp pabėgėlių?

– Ši problema šiuo metu labai aktuali visame pasaulyje ir Europoje, o man ji – dar ir labai įdomi. Labai noriu prisidėti prie pagalbos pabėgėliams ir iš arti pamatyti, kaip viskas yra iš tikrųjų.

Nors mano pagalba bus labai simboliška, nes rugsėjo 6 d. išvyksiu už savus, o tiksliau už tėvų pinigus, tik savaitei. Noriu pabendrauti su į Lesbo salą, kuri yra labai arti Turkijos ir pirmasis uostas Europos Sąjungoje, nuolatos plūstančiais pabėgėliais, kurių kartais per dieną guminėmis valtimis ar kitomis priemonėmis atvyksta apie tūkstantį ar daugiau.

Taip pat planuoju parašyti apie situaciją Lesbo saloje ir ten apsistojančius pabėgėlius, kad galėčiau Lietuvos žmonėms parodyti, kas yra pabėgėliai, nes daugelis lietuvių vis dar galvoja, jog tie svetimtaučiai atvyks į mūsų šalį išgrobstyti turtų arba apdergti Lietuvą.

O aš esu susidūrusi su tokiais faktais, kad tarp pabėgėlių būna daug išsilavinusių žmonių – gydytojų, mokytojų, verslininkų, kurie neteko namų ir artimųjų per karą. Juk tai – panaši situacija į tą, kokia buvo Lietuvoje, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai daug kas į Vakarus bėgo ir nuo karo, ir nuo sovietinės okupacijos.

Labiausiai norėčiau, kad lietuviai pabėgėlius, kurie netrukus atvyks į mūsų šalį, vertintų ir žiūrėtų į juos kaip į pagarbos ir užuojautos vertus žmones. Jie – visiškai tokie patys, kaip ir mes. Na, ir kas, kad jų tikėjimas kitoks?

– Iš kur į Lesbo salą šiuo metu plūsta pabėgėliai?

– Daugiausiai – iš Sirijos, bet atvyksta ir iš Irako, Afrikos bei kitų šalių, kur gyvenimas nėra rožėmis klotas.

Aišku, Sirija, kaip ir dalis Irako, šiuo metu yra siaubingoje humanitarinėje situacijoje.

– Jau pažįstate gyvenimą Lesbo saloje ir pačius graikus. Kaip jie nusiteikę pabėgėlių atžvilgiu?

– Visą pagalbą pabėgėliams saloje organizuoja vietiniai gyventojai. Graikijos valdžia padeda labai minimaliai, nes tiesiog neturi iš ko.

Salos gyventojai yra suorganizavę pabėgėliams stovyklas, tiekia maistą, renka aukas. Gerai yra tai, kad šiuo metu ten daug turistų iš Danijos, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės, kurie irgi noriai aukoja arba net ima rinkti aukas, sugrįžę namo.

Kai kurių avialinijų lėktuvuose netgi leidžiama pasiimti papildomą bagažą, skirtą pabėgėliams Lesbo saloje.

Tiesa, turėčiau pastebėti, jog daugeliui Lesbo sala – tik tarpinė stotelė, bandant ieškoti kokių nors ryšių ar giminių Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje arba kitose senosiose Europos Sąjungos šalyse.

– Kokiu būdu pabėgėliai pasiekia Lesbą?

– Kai kuriuos atgabena kokie nors pagalbininkai arba tarpininkai, bet daugelis atplaukia tiesiog guminėmis valtimis. Dažniausiai pabėgėlių turtas telpa viename plastikiniame maišelyje.

– Bet ar Jūs nebijote atsidurti tarp pabėgėlių? Juk, ko gero, ne visi jų, kaip minėjote, yra taikūs, išsilavinę žmonės. Kas gali garantuoti, kad tarp jų nebus kokių nors teroristų?

– Nemanau, kad teroristai ar kokie nors nusikaltėliai plauktų į Lesbą guminėmis valtimis. Į Europą jie, ko gero, patenka kur kas patogesnėmis transporto priemonėmis ir nerizikuoja taip, kaip rizikuoja pabėgėliai.

– Iš kur, Marija, Jūsų žmogiškosios paskatos kažkur važiuoti padėti pabėgėliams? Tai lėmė auklėjimas ar galbūt katalikiškos gyvenimo nuostatos?

– Visada norėjau padėti tiems, kam pagalbos reikia labiausiai, kas labiausiai kenčia dėl neteisybės. Ir šiuo metu mano gyvenimiška situacija ir patirtis leidžia nuvykti į tą pasaulio vietą, kurią puikiai pažįstu ir ten žmonėms reikia pagalbos.

– Tai gal, kai grįšite į Lietuvą, dirbsite su pabėgėliais?

– Mielai imčiausi tokio darbo. Jei padedame pabėgėliams iš Ukrainos, vadinasi, lygiai taip pat galime padėti ir pabėgėliams iš Sirijos.