Alfredas Bumblauskas: galbūt jau laikas nusirišti juodus kaspinus ir švęsti laisvės triumfo dieną

Sovietmečiu pusbalsiu, o, prasidėjus Atgimimui ir atkūrus nepriklausomybę – jau garsiai prabilta, kad Vokietijos ir buvusios SSRS užsienio reikalų ministrų Joachimo von Ribbentropo ir Viačeslavo Molotovo 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta nepuolimo sutartis su slaptaisiais protokolais net pusei amžiaus iš Lietuvos buvo atėmusi nepriklausomybę. Per daugiau nei ketvirtį amžiaus mūsų visų sąmonėje susiformavo nuostata, kad rugpjūčio 23 d. – Juodojo kaspino ir gedulo diena. Bet gal jau laikas keisti požiūrį į šią datą – gal būta naujausios Lietuvos istorijos įvykių, kurie leidžia ją vertinti optimistiškiau?

„Reikėtų Seimo paklaust, ar jis nori tą juodą juostelę nuo trispalvės nukabinti, ar ne? Juk tas juodas kaspinas reiškia gedulą. Tačiau, mano galva, šiai datai pamažu galima būtų suteikti ir kitokios reikšmės. Kalbant apie Lietuvos nepriklausomybę, mano ir daugelio lietuvių atmintyje yra įsirėžę ir kiti naujausios istorijos įvykiai – 1987 m. rugpjūčio 23 d. įvykęs vadinamasis Antano Terlecko mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, 1988 m. mitingas Vingio parke ir 1989 m. rugpjūčio 23-oji, kai visi stovėjome Baltijos kelyje“, – LRT.lt sako istorikas Alfredas Bumblauskas.

Jo nuomone, rugpjūčio 23-oji gali būti laikoma bei minima ir kaip Lietuvos pergalės diena. 

Baltijos kelyje 1989 m. rugpjūčio 23 d. nuo Vilniaus iki Talino rankomis buvo susikibę apie 2,5 mln. Baltijos šalių gyventojų.

„Argi tai – ne mūsų visų triumfas?! – retoriškai klausė profesorius. – Kai rašiau apie Lietuvos tūkstantmetį, pagalvojau: jei 1009 m. pradėjome savo valstybės pirmąjį tūkstantmetį, tai kokia data pradėti antrąjį tūkstantmetį? Iš karto mintyse pradėjo suktis 1989 m. rugpjūčio 23-oji. Mano galva, Baltijos kelio diena buvo nepriklausomybės siekio kulminacija, o jau 1990 m. kovo 11-oji ir 1991 m. sausio 13-oji – išvestinės datos“.

Juodi kaspinai – toms datoms, kai rusams pasidavėme be mūšio

Vartydamas juodus mūsų šalies istorijos puslapius, A. Bumblauskas svarstė, kad nuolatos minima kaip SSRS okupacijos pradžios data rugpjūčio 23 d. užgožė kitas, kur kas tragiškesnes datas: „Juk dar yra 1940 m. birželio 15-oji ir 1941 m. birželio 14-oji. Pastaroji data žymi masinių lietuvių trėmimų pradžią, o birželio 15-oji – tai pakartojimas to, kas Lietuvą ištiko 1792 m. liepos 23 d.

Du kartus Lietuvos ateitį nulėmė vienos nakties sprendimai – nesipriešinti ir priimti Rusijos notas. Kitaip tariant, Rusija Lietuvą nugalėjo be mūšių. Todėl man atrodo, kad juodus kaspinus ant trispalvių turėtumėm užrišti birželio 15-ąją, o ne – rugpjūčio 23-ąją“.

Apie Vytauto Didžiojo laikus žino daugiau

Ne kartą dalyvavęs įvairiuose edukaciniuose televizijos projektuose ir diskusijose su moksleiviais, A. Bumblauskas pastebėjo, kad mokytojams atrodo, jog kuo ankstesni mūsų šalies istorijos įvykiai, tuo jie esą visiems suprantamesni, ir apie juos nėra prasmės kalbėti.

„Tačiau ne kartą paaiškėjo, kad vaikams, gimusiems prieš septynerius, dešimt ar dvylika metų ir jau pradėjusiems socializuotis, 1989 arba 1990 m. – jau gili istorija. Todėl, kad ir kaip būtų paradoksalu, vaikai apie pastaruosius Lietuvos dvidešimt penkerius istorijos metus žino mažiau nei apie Vytauto Didžiojo laikus“, – kalbėjo A. Bumblauskas.

Gėdingas Lietuvos valdžios elgesys

Vertindamas garsųjį Ribbentropo-Molotovo paktą, jo slaptuosius protokolus ir jų padarinius, A. Bumblauskas teigė manąs, kad Lietuva išvengti to, ką patyrė kitos Europos ir Baltijos šalys, neturėjo jokių galimybių.

„Tačiau 1940 m. birželio 15-osios naktį Lietuvos valdžia kapituliavo. Vyriausybė visą naktį svarstė, o ryte paaiškėjo, jog niekas taip ir nežino, ar buvo Rusijai išsiųsta protesto nota, ar ne. Tokie veiksmai iš daugelio amžininkų prisiminimų atrodo labai gėdingai. Man atrodo, kad prezidentas Antanas Smetona tuo metu neatliko savo, kaip valstybės vadovo, pareigų ir misijos. Reikėjo protestuoti. Juolab kad turėjo, kur pasitraukti. Vis tiek juk pasitraukė į Vokietiją“, – vertino A. Bumblauskas.

Ne gedėti, o minėti Baltijos kelią

Vilniaus universiteto istorikas Nerijus Šepetys antrino savo kolegai A. Bumblauskui: „Nesu pastebėjęs, kad kuriais nors metais per tą ketvirtį nepriklausomybės atkūrimo amžiaus rugpjūčio 23-ąją Lietuvoje kas nors būtų pasitikęs kaip gedulo dieną. Kad kažkas kažkur iškabina vėliavas su juodais kaspinais ar per radiją bei televiziją pakalba arba parodo kokį dokumentinį filmą, dar nieko nereiškia. Dėl to gedulas nejuntamas. Gedulas – intymus, dvasinis santykis su įvykiu bei datą. Daugeliui Lietuvos žmonių rugpjūčio 23-oji nieko nereiškia, nebent ji ką nors yra palietusi asmeniškai“. 

Pasak N. Šepečio rugpjūčio 23-oji mus visus liečia tuo požiūriu, kai vertiname ją, prisimindami Baltijos kelią. Visi, kam šiuo metu daugiau nei trisdešimt metų, savo atmintyje iki šiol yra išsaugoję Baltijos kelio atmosferą, savo įspūdžius, ir gali įvertinti, ką kiekvienam asmeniškai ta diena reiškia.

„1989 m. rugpjūčio 23 d. kaip Baltijos kelio diena – svarbi ne tik Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet ir visai Europai. Todėl manyčiau, kad reikėtų labiau akcentuoti ne Ribbentropo-Molotovo pakto dieną, o Baltijos kelio dieną“, – teigė N. Šepetys.