"Akvarelės" - tarsi paminklas Klaipėdos žmonėms

"Vakarų eksprese" praėjusią savaitę jau pranešėme, kad dvejus metus pirmadieniais laikraštyje spausdinamos istorinės apybraižos "Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės" keliasi į knygą. Buvo įdomu pasiteirauti, kaip šią informaciją pasitiko žmonės, kurie jau yra tapę šių apybraižų herojais. Šiandien kalbiname jūrų krovinių kompanijos "Bega" generalinį direktorių Aloyzą Kuzmarskį.

Kaip atradote "Akvareles"?

Kadangi nuolatos kovoju su laiko stygiumi, tai laikraščiuose skaitau tik būtiniausią informaciją. Prisipažinsiu, kol nebuvau pakalbintas pats, "Akvarelių" neskaitydavau. Tačiau vėliau jos tapo pirmadieniniu ritualu. Tos apybraižos kelia nostalgiją. Augome sunkiais laikais, bet ir džiaugsmų turėjome sočiai. Tie džiaugsmai buvo tokie tikri, ne virtualūs ir ne plastmasiniai. Ir man įdomu atrasti mano bendraamžių išgyvenimus. Tuo labiau kad daugelis "Akvarelių" herojų pažįstami ir netgi draugai. Su jais bendrauta gatvės mūšiuose, mokykloje, sporto varžybose, bulvių laukuose...

Ką Jums reiškia praeities atspindžių paieškos?

Mes visi turime daug sentimentų vaikystei. O "Akvarelės" būtent žadina tuos sentimentus. Ką aš, trejų metukų bamblys, galėjau suvokti, kai mirė Stalinas? Daug kas verkė gatvėse. Vieni nuoširdžiai, kiti apsimetę, nes džiūgavo dėl tirono baigties. Tačiau tą džiaugsmą nuo vaikų slėpė, nes NKVD represijų mašina tebedirbo nė kiek ne menkesniais apsisukimais. O vaikai galėjo kam nors išsiplepėti apie namų nuotaikas.

Mano tėvas, užsidėjęs šlapią skudurą ant laidų, klausydavosi "Amerikos balso" radijo. Tas skuduras sumažindavo trukdžius. Jau paūgėjusi tą "metodiką" perėmiau ir aš. Nebeprisimenu, kuriais metais, bet "Amerikos balsas" transliuodavo Aleksandro Solženicyno romano "Vėžininkų korpusas" ištraukas. Visam gyvenimui įstrigo toji vieta, kai gulago politiniams kaliniams buvo pranešta apie Stalino mirtį. Galvodami apie savo likimus, politiniai kaliniai apsidžiaugė. Tačiau emocijas slopino. Ir tik vienas kalinys džiaugsmo nesutvardė. Mesdamas į viršų kepurę, jis išdrįso sušukti "ura" (rusų k. - "valio"). Paskui jį šaukdami "ura" kepures į dangų sviedė visi... Stalino laikmečio trėmimų, kankinimų išgyvenimai labai gajūs atmintyje, nes beveik kiekviena šeima turėjo ko gedėti ir apraudoti...

Tačiau tie vyresniųjų skaudūs išgyvenimai netemdė vaikystės. Nes nuo mūsų tėvai ir seneliai viską slėpė. Ką jie išgyveno, sužinojome tik žymiai vėliau. Jei išvis tėvai ar seneliai ryždavosi prabilti. Vaikystę išgyvenome su džiaugsmais. Atsigeri gazuoto vandens iš vežimėlio - jau laimingas. Trigubas džiaugsmas, jei gazuoto vandens pardavėja pažįstama ir į stiklinę privarvindavo daugiau sirupo nei priklausė. Sulaižei ledų porciją - vėl didžiulis džiaugsmas. Taigi tų džiaugsmų tikrai nestigo. Ir "Akvarelėse" aptinku tų džiaugsmų atspindžius.

Dingsta senoji Klaipėda, vyresniosios kartos kraustosi Anapilin. Ar jaunimui įdomu, kokia ta Klaipėda buvo?

Mūsų šeimos rate "Akvarelės" tikrai nuoširdžiai skaitomos. Mūsų vaikams įdomu, kur gyvenome, eina lankyti tų vietų. Anūkams irgi jau įdomu. Tėvų vaikystę aidu perima vaikai. Gerai, kad tos istorinės apybraižos gula į knygą. Tuo labiau ją bus įdomu skaityti po šimto metų, kai jau senosios Klaipėdos gali nelikti ir pėdsakų.

Dabar klaipėdietiška tematika tapo labai madinga. Leidžiamos šūsnys knygų. Ar neatsitiks taip, kad "Akvarelės" paskęs leidinių jūroje?

Esu įsitikinęs, kad rengiama knyga tikrai ras nišą istorizuotos literatūros sraute jau vien todėl, kad tai tarsi paminklas nykstantiems miesto namams ir žmonėms, kurie tą miestą kūrė.

Gražina JUODYTĖ