Aivaras Citrons: "Lopaičiuose radau stounhendžą..."

Rietavo miškų urėdijoje, Tverų girininkijoje, miške prie Lopaičių piliakalnio, vis daugėja lankytojų. Telšių "Alkos" muziejaus direktoriaus, Žemaičių kultūros draugijos pirmininko lakūno Stasio Kasparavičiaus versija, kad kalva į rytus nuo piliakalnio buvo žemaičių pagonių šventvietė, sulaukia vis daugiau šalininkų.

Tuo labiau kad S. Kasparavičiaus minimas vos už kelių kilometrų esantis Vykinto miestas ir šventvietė sudarytų vientisą karinės ir dvasinės jėgų kompleksą, kuriame buvo kalamos žemaičių pergalės prieš Mindaugą, kryžiuočius.

Aivaras Citrons apie Lopaičius sužinojo iš spaudos, atostogaudamas Klaipėdoje. Londono metropoliteno universiteto informacinių technologijų paskaitininko, kuris sakosi esąs kuršio ir žemaitės sūnus, galva pramušta žiniomis apie senąsias civilizacijas - nuo Indijos iki Didžiosios Britanijos... Surengęs pažintinę ekskursiją, kurios dalyviams ir pareiškė, jog Lopaičiuose pamatęs stounhendžą (stonehenge)...

Kol kas manoma, kad viena iš keturių tūkstančių metų senumo stounhendžo statinių paskirčių - observatorija dangaus kūnams stebėti. O gal tai savotiškas švyturys, priimantis iš dangaus energiją, kuria mūsų protėviai mokėjo naudotis? Tokius sugebėjimus patvirtina visame pasaulyje dar seniau nei stounhendžo observatorija statyti dolmenai.

Iki šiol istorikai atsargiai žiūri Lopaičių pusėn. Tik Klaipėdos universiteto dėstytojas daktaras Vacys Vaivada sakė, kad kitais metais Tverų, Varnių apylinkėse rengs praktiką studentams, kurie užrašinės vietinių gyventojų legendas bei prisiminimus. Rietavo urėdijos Tverų girininkas Jonas Rekašius tikina, kad Lopaičių kalną vietiniai žmonės iki šiol vadina "pėlės" (pilies) vardu, pasakoja, jog šlaite buvo atsivėręs akmeninis kambarys.

"Alkos" muziejaus specialistų, Tverų "Aitros" istorijos mylėtojų klubo narių pastangų aiškiai nepakanka patvirtinti ar paneigti S. Kasparavičiaus versijas. Regis, A. Citrons parodė keletą ženklų, kurie kalba S. Kasparavičiaus naudai. Jo tvirtinimu, Lopaičiuose buvo piliakalnis, o šalia jo - Šventvietė, kurios pagrindinis akcentas - į Stounhendžą panaši observatorija. Aplink ją virė šventųjų žynių gyvenimas, o jų sprendimai turėjo įtakos Žemaitijos raidai, kovoms už išlikimą. Aivaras parodė, jo manymu, žynio kapą, ant kurio gulinčiame akmenyje iškaltas laivo simbolis. Toks pat iškastas ant Šventvietės kalvos, tokios pat formos yra ir šlaitas, iš kurio išteka ir vienon srovėn subėga keturi šaltiniai. Aivaras tikina, kad, nuvalius šlaitą, turėtų pasirodyti devynios versmės, nes devyni - magiškas žemaičių pagonių skaičius.

Vakariniame Šventvietės kalvos šlaite Aivaras sako radęs akmenį, nuo kurio žyniai skelbę žinias į piliakalnį. Pietiniame šlaite gausu akmenų. Anot Aivaro, juos suvilko ne gamtos jėgos, o žmonės.

Ant Šventvietėje esančios tikslaus apskritimo formos 25 metrų skersmens duobės šlaitų išlikusios dvi akmenų krūsnys tiksliai orientuotos į rytus ir šiaurę, o vos už keliasdešimties metrų - dar viena, kurią tveriškiai jau vadina vienintelius Lietuvoje rastu dolmenu. Aivaras sako, jog į šią vietą nebent kartą per metus galėjo įeiti tik Krivių Krivaitis.