20 metų po žurnalisto Vito Lingio nužudymo

Lietuva dabar yra ta, kurioje sunku būtų prie kolegų prisitaikyti Medininkų pasienio poste nužudytiesiems muitininkams. Ir įdomu, ar prie jos prisitaikytų Vitas Lingys. Nes Lietuva pakito. Negali sakyti, kad nuriedėjo į blogąją pusę, tačiau ši Lietuva jau netolerantiška neabejingam piliečiui. Ši Lietuva įtartinai pilka. Tą pilkybę skleidžianti, brandinanti. Tarsi maskuotųsi. Bijotų nuoširdžiau atsiverti. Turėti personalinę nuomonę. Tarsi seniai jau būtų nugalėjusi visus „Respublikos“ žurnalisto V.Lingio įvardytus blogius. Ir nė kiek neprikūrusi naujų. Ši Lietuva jau niekam nepaskelbs fizinės mirties nuosprendžio.

Ši Lietuva sugeba sugraužti morališkai. Skleisdama nepamatuotus gandus, dezinformaciją. Ieškodama kompromituojančios medžiagos. Slapčia klausydamasi telefoninių pokalbių. Šioje Lietuvoje daug sunkiau atspėti, kas yra tavo draugas, o kas priešas. Mes net korektiškai jau nevartojame žodžio „priešas“. Apšaukiame vieni kitus nacionalistais ar homofobais. O fiziškai žudo tik sugyventiniai sugyventines. Ar narkotikų prisiriję niekšeliai.

Dabar laikas kitoks. Asmenybės morališkai žudomos nykiai ir tyliai. Įvairiomis saugumiečių pažymomis. Dabar tiesą dozuoja ir savaip perdirba viešųjų ryšių tarnybos. Kažkoks neva žurnalistaujančios valdininkijos luomas. Dabar turime jau kitokias gaujas, gerokai praplėtusias tradicinių kriminalizuotųjų gaujų sąvoką. Kartais tik jaučiame, kad jos egzistuoja. Bet jau niekas neišduos, kas tų gaujų vadeivos, dėvintys respektabilius kostiumus. Ryšintys respektabilius kaklaryšius. O pavojingiausia, kad jie neturi slapyvardžių, tatuiruočių. Iš viso nematomi. Susilieję su pilkuma. Kažkur gatvėse mosuojantys portfeliukais.

Dabar žurnalistai terorizuojami ne kulkomis, bet advokatų prirašytomis paneigimų paklodėmis, šaukimais į teismą, milijoniniais ieškiniais. Dabar žurnalistai sušaudomi psichologiškai. Sunaikinami, kad po metų kitų niekas jų jau nė neprisimena. O juk tikrų žurnalistų vietą spėriai užima apsišaukėliai „žurnalistai“ - šoumenai, spaudos atstovai, viešųjų ryšių specialistai, kurių pareiga tyčiotis iš nacionalinių vertybių ir aklai šlovinti valdančiąją kliką.

Priešas dabar nė už ką neprisipažintų esantis priešas ir lipšniai, supratingai šypsotųsi. Kaip niekas dabar nešaudytų muitininkų, budinčių postuose. Pernelyg pilietiškus, aktyvius muitininkus paprasčiausiai pakeistų. Į lankstesnius, sukalbamesnius. Taip sakant, žmogiškesnius. Su žmogiškomis silpnybėmis. Nes silpnybė mirti, aukotis už Tėvynę ar Tiesą yra pernelyg netolerantiška. Dar ras moterišką paltą, paliktą spintoje.

Dabar mūsų jau beveik nesukrečia per Pirmąjį Baltijos kanalą paskleista dezinformacija apie Sausio 13-ąją. Mums jau drįstama įpiršti buvusio „Alfos“ smogikų vado Michailo Golovatovo vapaliojimus. O ko tam Mišai mūsų bijoti? Mūsiškiai prokurorai jo niekaip neprigriebia. Net nesugebėjo įtikinti Austrijos šitą tarptautinį Mišą išduoti.

Dabar pilietiški žmonės žlugdomi meiliai. Nes atviru brutalumu savo tikslų sunkiau pasiekti. Atviras brutalumas žmones išbudina. Sukrečia. Kaip Vito Lingio, Vytauto Pociūno žūčių atvejais. O meilumu ir gražiais melo žodžiais užliūliuotos visuomenės leidžia su jomis elgtis kaip su pašluoste.

„Respublikos“ žurnalistas V.Lingys buvo nužudytas kriminalinių struktūrų ir korumpuotų politinių jėgų užsakymu prieš 20 metų, 1993-iųjų spalio 12-ąją. Naivu būtų manyti, kad vienintelis užsakovas - Borisas Dekanidzė. Ir vienintelis ginklas - šautuvas. Ne, juk vien per V.Lingio straipsnius Dekanidzių klano įsteigtos firmos patyrė per 10 mln. JAV dolerių nuostolių. O dabar ar jau nėra kriminalinių struktūrų? Juk šmeižtas ar kompromitacijų ieškojimas - taip pat kriminalinis nusikaltimas. Ar jau nėra korumpuotų politinių jėgų. Jei jų nebūtų, tai ką veiktų Specialiųjų tyrimų tarnyba.

Valstybė dabar išgyvena dar didesnį interesų grupių, grupuočių susinarpliojimą. Nesugeba visiškai tiksliai atsakyti nei į geležinkelio diversijos Neveronyse, nei į Kauno žudynių bylos klausimus. Visuomenė turi tik visiškai suveltą, į visas interesų puses pratampytą, užtampytą vaizdą. Užtušuotą. Retušuotą. Štai tokie vaizdai ir liudija, kaip interesų grupėse tampoma, užtampoma mūsų valstybė.

V.Lingys dar turėjo nepriklausomą Lietuvą. Joje ir liko. V.Lingys joje liktų ir dabar, nors įstojome į ES. Ne, jis tikrai neišsigąstų kokios nors viešųjų ryšių atstovės, žmogaus teisių gynėjo ar prisiekusio globalisto. V.Lingys buvo ir liks ironiškas. Su šypsenėle žvelgiantis į pastangas nuslėpti nuo žmonių tiesą. Žaloti valstybę. Taip, V.Lingys dabar jau būtų kitoks. Vyresnis. Labiau patyręs. Bet esminės jo savybės liktų tos pačios. Ne, jis tikrai nepasiduotų. Ir priešų turėtų dar daugiau. O bendraminčių? Aišku, turėtų.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"