Nacionaliniai Jūros šventės ypatumai

Buvę renginio organizatoriai pasakoja, kad dėl rūpesčių teko ne tik patirti įvairių kuriozų, bet ir atsidurti ligoninėje.

Liko neįgyvendinta ir daugybė sumanymų, kurie galbūt ateityje nustebins miestiečius ir svečius. Kone didžiausia svajonė - sugrąžinti į gatves karnavalus.

Šventės evoliucija

Nuo nepriklausomybės atkūrimo iki 2000-ųjų Jūros šventę organizuodavo Klaipėdos savivaldybės administracijos Kultūros skyrius, o vėliau dėl išsiplėtusio renginio vadybos vadžios atiduotos į savivaldybei priklausančios viešosios įstaigos "Jūros šventė" rankas.

15 metų Kultūros skyriui vadovavusi dabartinė savivaldybės administracijos Ugdymo ir kultūros departamento direktorė Nijolė Laužikienė prisiminė, kad Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe Jūros šventės organizavimas buvo sudėtingas.

Tarybiniais laikais paradus organizuodavo įvairūs cechai, gamyklos, profesinės sąjungos. Viskas buvo daroma už jų lėšas. O po nepriklausomybės atkūrimo Jūros šventė buvo labai kukli. Koncertai vykdavo vos vieną dvi dienas. Šventės sąmata - 10-30 tūkst. tuometinių talonų ar litų. Vykdavo 10-30, o dabar - 100-150 renginių. Visgi tęsėsi ir senosios tradicijos, kai valstybinės įmonės rengė tuos karnavalus, teikė paslaugas ir tai darė veltui", - pasakojo N. Laužikienė.

Vėliau, pradėjus įmones privatizuoti, viskas pasikeitė: šventės rėmėjai norėjo žinoti, kur panaudojami jų pinigai, reikalavo atskaitomybės.

"Anksčiau būdavo suteikiamos paslaugos, bet ne duodami pinigai. Visgi tokių griežtų sutarčių, kaip dabar, nebūdavo.

Tad 1993 metais įvyko labai nemalonus incidentas. Pagal žodinį susitarimą į Teatro aikštę turėjo būti atvežta įgarsinimo aparatūra koncertui rengti. Tuo metu tik viena įmonė turėjo tą techniką uostamiestyje. Atėjo vakaras, o jokios aparatūros neišvydome. Žmonės susirinkę, laukia, o mes, organizatoriai, net negalime nieko jiems pasakyti, nes nėra mikrofonų..." - prisiminimais dalijosi valdininkė.

Ji prisipažino, kad po tokio atvejo liejosi ašaros, buvo patirtas stresas. Vėliau teko padėti tašką žodiniams susitarimams, imtos rengti juridinę galią turinčios sutartys, o tai atvėrė kelią organizatoriams šventę rengti pagal civilizuotus principus.

Įsiliejus į laisvą rinką ėmė augti ir šventės biudžetas: pavyzdžiui, 1999 metais jis sudarė apie 400 tūkst. litų.

"Šventė iš lokalaus tapo valstybės masto renginiu. Kiekvieno klaipėdiečio garbės reikalu buvo pasikviesti bei priimti svečius iš kitų miestų, visi laukdavo Jūros šventės. Dabar matau šių principų atoslūgį, miestiečiai net bėga iš namų per Jūros šventę, nenorėdami to šurmulio", - dėstė ji.

Tad laikui bėgant ir šventei vis labiau plečiantis, anot N. Laužikienės, savivaldybininkai nebepajėgdavo nešti to krūvio, teko įkurti naują įstaigą. Pati šventė tapo labiau komercializuota. Savivaldybės dotacija - apie 100 tūkst. litų, tačiau šiemet nebuvo skirta nė lito.

N. Laužikienės teigimu, dabar skiriasi ir pačios šventės organizavimas: esą daug kas sutelkiama į kelių žmonių rankas.

"Anksčiau idėjas generuodavo ir įgyvendindavo 10-12 žmonių. Sėdėdavome savivaldybėje iki vidurnakčio, diskutuodavome, buvome jaunesni, tad surūkydavome ne po vieną cigarečių pakelį. Nebuvo rinkos, nebuvo, ką pakviesti, todėl tekdavo patiems sukti galvas. Dabar yra renginių organizatoriai, pasiūla - nepalyginti didesnė, yra iš ko rinktis", - teigė ji.

Buvusi Jūrų šventės organizatorė teigė, kad nepavyko įgyvendinti keletos idėjų. Dažniausiai to priežastimi tapdavo lėšų trūkumas.

Viena minčių - Danę fiestos metu paversti fontanų "alėja".

"Norėjome, kad iš upės kyšotų skulptūros, būtų purškiamas vanduo ir vyktų karnavalas Danėje. Tačiau mums buvo paaiškinta, kad navigacija upėje negali būti sutrikdyta.

Visgi didžiausias noras - atgaivinti karnavalus. Idėja buvo tokia: vaikai patys daro kaukes, eina į gatves, ir taip ugdoma tradicija. Tai galėtų tapti klaipėdiečių garbės reikalu. Burtųsi kad ir namų bendrijos, bendramoksliai. Tačiau realizuoti idėjos nepavyko", - pripažino N. Laužikienė.

Paklausta, kokia Jūros šventė turėtų būti ateityje ir ar ji vystosi tinkama linkme, valdininkė teigė, kad dabar pasigendama būtent renginių arčiau jūros.

"Jūros šventė - jūrinių tradicijų puoselėjimas. Ne koncertai turi būti pagrindas, o ėjimas prie vandens. Renginiai galėtų vykti ir ant vandens, gal net persikelti į Smiltynę.

Kitas dalykas - reikia glaudesnio bendradarbiavimo tarp VšĮ "Jūros šventė" ir kitų įstaigų, kurios taip pat per šventę rengia miestiečiams atrakcijas. Reikia telkti organizatorius. Jei viską tvarkys tik grupelė jų, nebus jokio efekto. Ir klaipėdiečiams palinkėčiau jaustis šventės šeimininkais, nebėgti iš miesto, patiems kurti renginį", - dėstė būsimoji kultūros viceministrė.

Vinies istorija

Pirmasis VšĮ "Jūros šventė" vadovas Artūras Šulcas prisiminė, kad 2000-aisiais organizuoti garsųjį renginį buvo tikras košmaras.

"Savivaldybininkai gana naiviai pagalvojo, kad, įkūrus viešąją įstaigą, ji pati save išlaikys ir organizuos šventę. Deja... Kai atėjau dirbti, turėjau kompiuterį, stalą ir pavaldinę buhalterę. O iš miesto biudžeto atseikėjo... 5 tūkst. litų.

Maža to, savivaldybė, kitaip nei dabar, nebuvo įsipareigojusi net miesto gatvių tvarkyti prieš ir po šventės. Beje, vien tualetų nuoma ir priežiūra atsiėjo 40 tūkst. litų. Tad teko kone ubagauti, prašyti rėmėjų lėšų. Per trumpą laikotarpį pavyko surinkti 740 tūkst. litų. Nepaisant to, ir man, ir buhalterei algoms užteko pinigų tik pusmečiui", - teigė jis.

A. Šulcui pirmoji organizuota Jūros šventė įsimins ne tik dėl juodo darbo: jis jos net nematė."Likus dienai iki šventės pradžios patekau į ligoninę, nes atsivėrė skrandžio opa. Manau, kad tai susiję su alinančiais organizaciniais reikalais. O dar buvo priekaištauta, kad šventė tapo komercializuota, tačiau kaip ją rengti, jei nėra pinigų?", - svarstė buvęs miesto Tarybos narys.

A. Šulcas tikino, kad pagrindinė Jūros šventės koncepcija yra ne tik dalyvių trauka prie vandens, bet ir patys žmonės.

"Sugalvojome, kad dalyviai ir yra herojai. Taip gimė tradicija vilkėti dryžuotus marškinėlius. 2001-aisiais buvo organizuotas vadinamasis tautų stalas per visą Herkaus Manto gatvę. Demonstruotos žuvų su žymių žmonių galvomis skulptūros", - prisiminimais dalijosi politikas.

Įdomi yra ir istorija, kaip gimė idėja apie Jūros šventės "vinį".

"Pamenu, 2000-aisiais sėdėjome kavinėje su tuomečiu Klaipėdos miesto meru Eugenijumi Gentvilu. Kažkas paklausė, kas bus Jūros šventės vinimi. Meras atkirto, kad tai ir bus vinis. Tad vėliau įkalėme prie Biržos tilto 3 metrų aukščio veidrodinę vinį. Mintis tokia: žmonės eina, mato savo atspindį, tad būtent jie ir yra šventės vinis", - sakė A. Šulcas.

Įvardytos ir kelios neįgyvendintos idėjos. Viena jų - plaukimo per Kuršių marias varžybos.

"Prieškariu yra buvę tokių rungtynių, kai vyrai plaukia nuo Šiaurės rago iki Smiltynės. Tačiau uosto vadovybė neleido organizuoti dėl laivybos. Keista, nes žmonės net per Lamanšo sąsiaurį plaukia", - stebėjosi jis.

Kalbėdamas apie Jūros šventės ateitį, politikas linkėjo kuo didesnio dinamiškumo, geros ir sveikos avantiūros, proveržio. Esą dabar viskas vyksta pernelyg akademiškai.

"Reikia "žaisti" vietomis ir erdvėmis. Be to, negali būti jokių kalbų apie Jūros šventės renginių apmokestinimą, nes bus sulaužytos tradicijos. Geriau pinigus surinkti kitais būdais. Pavyzdžiui, mes svarstėme apie loterijos bilietus. Nusiperki, ir gali laimėti kelionę laivu. Tokiu būdu galėtų būti renkami pinigai", - siūlė jis.

Konfeti lietus

Jūros šventė yra kultūrinis fenomenas. Taip teigia dar viena buvusi fiestos organizatorė Audra Umbrasienė. Jos duomenimis, pirmoji Jūros šventė buvo organizuota prezidento Antano Smetonos iniciatyva (1934 metais ji vadinosi Jūros diena).

"Šventės tikslas buvo unikalus: lietuviams parodyti, kad yra jūra. Tai tarsi buvo ir logistinis sprendimas, nes žmonės važiavo tiesiog įbristi į jūrą, fiziškai ją pajausti. Remtasi tvarka ir geranoriškumu. Ne linksmintis lietuviai vyko, o pamatyti jūrą", - teigė ji.

A. Umbrasienės manymu, laukiamiausias Klaipėdoje renginys yra tarsi mozaika, nes įvairiais laikais juo naudojamasi buvo dėl skirtingų tikslų. Pavyzdžiui, sovietmečiu vystant propagandą.

"Organizuoti šventes nebuvo lengva. Ir nemalonių situacijų būta. 2002-aisiais, švenčiant 750 miesto jubiliejų, vakare turėjo vienu metu penkiose scenose būti atliekama daina "Aš mažas". Tačiau lyg tyčia "užstrigo" mobiliųjų telefonų ryšys, tad niekaip fiziškai nebuvo įmanoma suderinti veiksmų. Visgi dangų nušvietus fejerverkams daina nuskambėjo. Kažkoks stebuklas ar intuicija...", - prisiminė ji.

A. Umbrasienė teigė, kad kone didžiausia neišsipildžiusia svajone organizuojant Jūros šventę yra iš dangaus - lėktuvų - pasipilantys konfeti.