Patarimai persikų augintojams

Skirtingai nei obelys, kriaušės, abrikosai, vyšnios ir kiti vaismedžiai, paprastieji persikai (Persica vulgaris, syn. Prunus persica) didžiąją dalį žiedinių pumpurų ir vaisių suformuoja ant pirmamečių (pernykščių) ūglių. Jie dera gausiai tik tokiu atveju, jei kiekvienais metais išauga pakankamai naujų, stiprių pirmamečių ūglių.

Skubėti genėti persikų nereikėtų. Geriausias laikas - nuo rožinių pumpurų susiformavimo iki žydėjimo pabaigos. Žydintys medeliai daug atsparesni įvairioms ligoms. Be to, šiuo laikotarpiu gerai matomi apšalę ūgliai.

* Atliekant sanitarinį genėjimą, išpjaunamos žiemą gausaus sniego ar vėjų aplaužytos ar perlūžusios, nuo vaisių svorio ar tam tikrų ligų (bakterinio vėžio, leukostomozės) nukentėjusios ar paprasčiausiai nušalusios šakos.

*Formuojamasis genėjimas - tai pasirinktos lajos formavimas. Išgenimi ūgliai, augantys stačiu kampu nuo pagrindinės ašies ar pagrindinio "lyderio". Mat paaugę ir virtę šakomis, jie labai lengvai lūžta nuo vaisių svorio. Be to, stačias šakojimosi vietas labiau pažeidžia bakterinis vėžys.

* Atliekant daugiau vaisių formuotis skatinantį genėjimą, stiprūs, pieštuko storio vaisius vedantys ūgliai praretinami ir patrumpinami iki 10-15 pumpuro. Jie paprastai paliekami apie 25-30 cm ilgio.

* Atliekant daugiau pakaitinių ūglių formuotis skatinantį genėjimą, silpniau augantys ūgliai patrumpinami iki 2-3 pumpuro. Labai silpni, plonesni už šiaudą, išpjaunami visiškai.

Persikai kilę iš Pietų kraštų, todėl jiems reikia daug šilumos ir šviesos. Patartina sodinti nuo vėjų apsaugotoje pietinėje namo pusėje.

Pirmieji žiedai ir vaisiai pasirodo 2-3 auginimo metais. Persikai pražysta likus 1-2 savaitėms iki slyvų ir vyšnių žydėjimo pradžios.