Dingusios paskutinių Rusijos monarchų Romanovų brangenybės

Kitos vertybės buvo perduotos muziejui. Iškart po caro ir jo šeimos sušaudymo buvo pradėta ieškoti dingusių dinastijos brangenybių, tačiau iki šiol nėra nė vienos įtikinamos versijos, kur jos galėjo dingti.

Kokius turtus valdė caro šeima

Petras Pirmasis savo įsaku jau 1719 m. uždraudė dovanoti, mainyti arba pardavinėti vertybes, priklausančias caro iždui, todėl šeimos turtai tik didėjo. Per beveik 200 metų kolekciją papildė unikalūs papuošalai ir kitos brangenybės. Be to, Nikolajus II, pasižymėjęs geru skoniu ir aiškiu polinkiu į prabangą, daug prisidėjo prie kolekcijos gausinimo.

Tuo istoriniu laikotarpiu Europoje tapo madingos rusiškų kokošnikų (puošnus moterų galvos apdangalas) formos diademos. Nors diademas nešiojo viso pasaulio valdančiųjų dinastijų atstovės, rusiškas buvo sunku su kuo nors supainioti, jos net gavo specifinį pavadinimą „tiare russe".

Nuo įprastų jos skyrėsi puošnumu ir universalumu. Paprasta europietiška diadema - tai tiesiog lankelis, kuriuo galima puošti galvą, o rusiškąjį variantą buvo galima naudoti ir kaip vėrinį. Stilizuotų rusiškų diademų turi beveik visos pasaulio monarchijos. Kiek tokių papuošalų turėjo caro šeimos moterys, pasakyti sunku, jie yra dingę, o gal juos pražudė jų universalumas - tokį papuošalą buvo lengva išardyti.

Jungtuvių diademai pasisekė labiau negu „kokošnikams", ji iki šiol yra saugoma Kremliaus Deimantų fonde. Manoma, kad ji buvo pagaminta 1800 m. Pavelo I žmonai. Pagrindinis diademos akmuo - daugiau kaip 13 karatų briliantas. Tai vienintelė Romanovų šeimai priklausiusi diadema, esanti Rusijoje.

Kita Pavelo I sutuoktinės diadema, vadinama „Varpos", taip pat saugoma Deimantų fonde, bet tai yra tik kopija. Originalas pergyveno revoliuciją, bet jo unikalumas, stulbinamas kompozicijos originalumas ir filigraniškumas tuo metu nieko nesudomino ir jis buvo parduotas aukcione. Tolimesnis jo likimas - nežinomas.

Romanovų aukso prakeiksmas

Tais laikais, kai šalis stovėjo ant pasikeitimų slenksčio, papuošalų praradimas nelabai ką jaudino. Tada, baisiąją liepos 17 naktį, Jekaterinburge, patys nuo savo drąsos apstulbę budeliai - juk jie turėjo sušaudyti tuos, į kuriuos anksčiau nebūtų drįsę pakelti akių - nusprendė, kad pats Dievas saugo caro šeimą: mat nuo caraičių tikrąja žodžio prasme atšokdavo kulkos.

Pasirodė, to priežastis - ne stebuklas, o šeimos brangenybės, kurias caro dukros įsisiuvo į savo drabužius, manydamos, kad tremtyje brangenybės padės jiems išgyventi. Deja, jų planams nebuvo lemta išsipildyti. Ant vienos iš dukterų kūno buvo rasta daugiau kaip 2 kg brangakmenių. Briliantai niekur nebuvo oficialiai užregistruoti ir pranyko bolševikų kišenėse. Galbūt ir jie patys suvokė tų įvykių baisumą, nes nuo tada Romanovų turtai buvo pradėti laikyti prakeiktais.

Vėliau paaiškėjo, kad išliko tik maža dalis Romanovų šeimos brangenybių - pora dėžučių ir tie papuošalai, kurie buvo ant šeimos narių kūnų. Ilgą laiką dingusių vertybių niekas neieškojo, juk padėtis šalyje buvo tokia, kad briliantų ir aukso likimas niekam nerūpėjo. Bolševikai, būdami visai kito sluoksnio žmonės, apskritai menkai įsivaizdavo, apie kokį kiekį papuošalų ir vertybių reikėtų kalbėti.

Viena iš freilinų prisipažino, kad caro šeima turėjo nepaprastai daug auksinių papuošalų. Dalį jų išsinešiojo tarnai, kitą dalį atėmė raudonarmiečiai. Bet Romanovai kažkaip sugebėjo paslėpti didžiąją dalį savo lobių. Bolševikai du dešimtmečius jų ieškojo ir aptiko pėdsakus Tobolske, kai buvo grobstomas bažnytinis turtas.

Vienuolė, kurią pavyko nustatyti čekistams, 8 metus perkeldavo brangenybes vis į kitą vietą, kol užkasė statinėse po vieno namo pamatais. Taip buvo atrastos dar 154 brangenybės.

Tarp itin vertingų šio lobio papuošalų - beveik 100 karatų deimantas ir sagė - Turkijos sultono dovana Nikolajui II. Bet, aišku, tai buvo tikrai ne visos brangenybės. Dar ne viena žinoma vertybė iki šiol yra nerasta. Pavyzdžiui, imperatoriaus kardas.

Bolševikų plėšikavimas

Tai, ką sukaupė ir rūpestingai saugojo imperatoriškoji dinastija, bolševikai labai greitai išpardavė. Pasaulio istorijoje sunku rasti panašų tokios vertės brangenybių ciniško išpardavinėjimo pavyzdį. Iš pradžių jos buvo pardavinėjamos nelegaliai: briliantai ir auksas išvežami į užsienį ir ten parduodami, o gautais pinigais finansuojamos pogrindinės grupuotės. Tokiai veiklai buvo bandyta užkirsti kelią įkūrus valstybinę saugyklą „Gozhran", bet netrukus prasidėjo badas, nebuvo pinigų duonai pirkti.

Pirmieji buvo išparduoti papuošalai. Tačiau tuo metu specialistų, galinčių įvertinti jų unikalumą ir vertę, šalyje tiesiog nebuvo. Tai nėra keista turint omeny,, kad į valdžią atėjo žmonės „iš liaudies".

Papuošalai buvo laikomi tiesiog dėžėse, be jokių aprašų. Brangenybės buvo įvertintos paskubomis, o galutinė suma buvo aiškiai per maža. Pavyzdys: Nikolajaus II dovana, Velykų kiaušinis „Pakalnutės", buvo parduota už 7 tūkstančius rublių, o po 100 metų aukcione įvertintas 12 mln. dolerių! Per 10 metų iš 773 Deimantų fondo brangenybių buvo parduotos 569.
Dabar jos yra užsienyje, kai kurios - privačiose kolekcijose, ir sugrąžinti jas į tėvynę galimybių nėra.

Bolševikai tikėjo: turtai grįš nugalėjus pasaulinei revoliucijai

Bolševikai buvo parengę programą brangenybėms realizuoti. Iš pradžių buvo ketinama jas tik įkeisti, bet paskui nutarta parduoti. Caro šeimos turtų rūšiavimas ir vertinimas truko iki 1922 m. gegužės vidurio. Turtas buvo padalintas į tris grupes. Į pirmąją pateko aukštos meninės ir istorinės vertės dirbiniai, įvertinti bendra daugiau kaip 650 mln. rublių suma. Antrosios grupės dirbiniai buvo įvertinti 7 mln., o trečiosios (atskiri akmenys) - 285 tūkst. rublių.

Draugauti su Sovietų Rusija ir jai duoti paskolas kapitalistai nenorėjo. 1921 m. į ją atvyko bolševikams simpatizuojantis jaunas amerikietis verslininkas Armandas Hameris (Armand Hammer).

Jo įkurtoji bendrovė ir Užsienio prekybos liaudies komisariatas pasirašė sutartį dėl amerikietiškų kviečių tiekimo į Rusiją mainais į kailius, juoduosius ikrus, o svarbiausia - bolševikų eksproprijuotas brangenybes.

A.Hameris tapo pirmuoju amerikiečiu, gavusiu koncesiją Sovietų Rusijoje. Jis atstovavo daugiau kaip trims dešimtims Amerikos kompanijų, bet pirmenybę teikė ne tokioms pastebimoms prekėms - brangenybėms. Amerikietis suorganizavo Rusijos antikvarinių vertybių nenutrūkstamą pardavimą, už tai iš sovietų vyriausybės gaudamas 10 proc. komisinių. Ypatingą dėmesį skyrė juvelyrinės Faberžė firmos gamybos kiaušiniams, kurių Rusijoje įsigijo nemažai.

Unikalių meno kūrinių ir senovinių dirbinių pardavinėjimą į užsienį bolševikai aiškino paprastai: netrukus vis tiek nugalės pasaulinė revoliucija ir parduotosios į užsienį vertybės vėl taps liaudies nuosavybe.

Bolševikai pardavinėjo juvelyrinius dirbinius, kaip sveriamas prekes. Pavyzdžiui, veiklus antikvaras iš Anglijos pavarde Veisas už 50 tūkst. svarų įsigijo 9 kg papuošalų su briliantais, kuriuos po vieną su didžiuliu pelnu perpardavė „Christie‘s" aukcionui.

Iš Ermitažo salių ir saugyklų buvo atrinkta apie 3 tūkst. paveikslų, iš kurių kelios dešimtys buvo pasaulinės reikšmės šedevrai. Apie 50 garsių darbų Rusija prarado visiems laikams. Rembranto kolekcija Ermitaže, buvusi turtingiausia pasaulyje, po išpardavimo liko mažesnė už Amsterdamo ir Niujorko, J. van Eiko paveikslų Rusijoje išvis neliko.

Garsus „nesovietinio turinio" Rafaelio paveikslas buvo parduotas stambiam Amerikos bankininkui ir valstybės veikėjui Endriui Melonui (Andrew Mellon) už 1 166 400 dolerių, ir tais metais tai buvo didžiausia suma, sumokėta už meno kūrinį, nors ši suma buvo mažiausiai perpus žemesnė už realią tuometinę paveikslo vertę. Dabar tokie šedevrai apskritai yra neįkainojami.

Nuo visiško kracho muziejaus kolekcijas išgelbėjo tai, kad ekonominė padėtis pasaulyje buvo įtempta ir parduoti daugumos šedevrų tiesiog nepavyko. O kaina, kurią užsieniečiai buvo pasirengę mokėti už šalies turtą, buvo tiesiog juokinga.