Žmogus, kuris Dievą vedė tiesiai į žmonių širdis

Anonsas

Vilniuje visuomenei pristatytas dokumentinis filmas "Laimingi buvę jo akivaizdoje" - pusvalandžio trukmės dokumentinė apybraiža, skirta Monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui (1922-2001 m.), kuri Kūčių vakarą bus rodoma per Lietuvos televiziją.

Tą vakarą po filmo premjeros, jį žiūrėjusiems sugūžėjus tęsti ekrane pradėtų prisiminimų, stebėjausi, kaip nusitrina bet koks oficialumas, ribos tarp žmonių, kai juos suvienija tokia asmenybė, kokia buvo Monsinjoras K. Vasiliauskas.

Prezidentas Algirdas Brazauskas su żmona Kristina bendravo su iki šio filmo nepažinotu kunigu Gintaru Petroniu, premjeras Gediminas Kirkilas - su žurnaliste iš provincijos, Jurgos Ivanauskaitės mama Ingrida Korsakaitė - su dailininke Giedra Purlyte Mažrimiene, profesorė Viktorija Daujotytė - su dokumentinės apybraižos viena kūrėjų Dalia Kutraite, ginekologas Vladimiras Chijenas - su Konstitucinio Teismo pirmininku Egidijumi Kūriu, savo pamokslais sielos gelmes pasiekiantis Vilniaus arkikatedros bazilikos kunigas Ričardas Doveika - su Konstitucinio teismo teisėju Armanu Abramavičiumi ir t.t. ir pan.

Kiekvienas jų turėjo ką pasakyti vienas kitam apie Monsinjorą. Ir sutarė dėkojantys Apvaizdai, kad patyrė laimę pajusti jo širdies ir minties gelmes, kuriomis dvasininkas dosniai dalijosi ir su paprastais žmonėmis, ir su šalies visuomeninio, politinio gyvenimo atstovais.

Monsinjoro gyvenimiškos išminties krislai daugeliui tapo gyvenimo tvarkymo pamatu. Ir niekada nežinosi, kokius augalus sudaigins pasėta gėrio sėkla.

Kai Monsinjorą pasišaukė dangaus angelai, klaipėdietė Ramunė Sakalauskaitė, nuo pat Sąjūdžio pradžios draugavusi su K. Vasiliausku, studijavo Anglijoje. Ir jai plyšo širdis, kad negali palydėti Monsinjoro į paskutinę kelionę. Užtat sugrįžusi Lietuvon, panūdo kitaip tą praradimą įprasminti.

Idėją sukurti filmą pirmiausia pasiūlė LTV daug metų dirbusiai Daliai Kutraitei, kuri buvo rengusi interviu su Monsinjoru. Nei jos, nei filmo režisieriumi tapusio Sauliaus Vosyliaus, nei prodiuserio Algirdo Žvinakevičiaus įkalbinėti nereikėjo. Jie irgi buvo pajutę Monsinjoro skleistą šviesą ir tiesą.

Pagal D. Kutraitės ir R. Sakalauskaitės parašytą filmo scenarijų filme prisiminti Monsinjorą kviesti žmonės nesimaivė ir nesispardė kalbėti: pradedant lagerio Vorkutoje draugais, baigiant tituluotais rašytojais ir profesoriais. Lietuvos valdžios vyrai apie Monsinjorą irgi turėjo ką pasakyti.

Filmas pavyko. Būtų nuodėmė pasakoti, kas ir ką apie Monsinjorą kalbėjo. Kūčių vakarą daugelis mūsų, neturėję laimės kad ir dešimt minučių pabendrauti su Monsinjoru, kaip yra nutikę šių eilučių autorei, vis tiek pasijus laimingi filmo akivaizdoje.

Šis didis žmogus, kaip labai tiksliai vakare suformulavo poetas Justinas Marcinkevičius, sugebėjo Dievą iš Arkikatedros išvesti tiesiai pas žmones - į gatves, į namus, į ligonines. Į širdis.

Gražina JUODYTĖ