Vidas Mačiulis: "Mano poilsis - krepšinis"

Žinomas žurnalistas, nepailstantis ir visada energingas Vidas Mačiulis, po sunkios virusinės ligos, privertusios padaryti pertrauką, grįžta į televiziją. Vyras ligą gydėsi pusantrų metų, o dabar sakosi grįžtąs su dvigubu energijos užtaisu. Žiūrovai nuo šiol vėl gali stebėti legendinę, 18 metų sukaktį švenčiančią laidą "Krepšinio pasaulyje", kurią pirmadieniais transliuoja kanalas SPORT1.

Aš niekada ir negalvojau, kad jos nebedarysiu. Aš buvau savo širdyje įsipareigojęs, kad iki 2011 metų Europos vyrų krepšinio čempionato Lietuvoje būtinai turiu šitą laidą atgaivinti. Dar vienas stimulas - buvo transliuota 770 laidų "Krepšinio pasaulyje", todėl pagalvojau, o kodėl man 1000 jų nepadaryti. Iki kitų metų dar nesuspėsiu, bet dar pora gerų metų, ir bus 1000-oji. Jėgų ir minčių turiu daug. Be to, po pirmosios atgaivintos laidos sulaukiau tiek skambučių, tiek sveikinimų ir džiugesio. Pradedant krepšininkais ir baigiant Nacionaline krepšinio lyga. Tai taip įkvėpė. Vadinasi, pasiilgo ir esu reikalingas. Dar turiu pateisinti ir kitą dalyką - juk tai pati seniausia sporto laida Lietuvoje, išgyvenusi 18 metų.

Ką žiūrovai išvys atgaivintoje laidoje?

Visiems labai įdomi praeitis. Kokie mes buvom, kaip mes žaidėm, ką mes apie krepšinį galvojom. Esu nufilmavęs Arvydą Sabonį, kuriam tada buvo 16 metų. Tai buvo jo pirmasis gyvenime interviu. Yra kadrai, kaip Žydrūną Ilgauską tėvai išlydi į Ameriką žaisti NBA, kaip Šarūnas Jasikevičius išvažiuoja į Ameriką mokytis. Tokių epizodų, jų išsakytų minčių turiu daug. Visada turėjau tikslą, kad krepšinis būtų ne tik taškai ar sekundės, bet ir kai kas daugiau. Žodžiu, apie tai galėčiau pasakoti dieną ir naktį - gausybė temų, problemų, tūkstančiai interviu, reportažų - aš viską išsaugojau.

Ar jūs ir vėl kurdamas laidą viską darysite pats - vesite, kalbinsite, filmuosite, montuosite ir t. t.?

Žurnalistai, kurie rengia laidas, įsitikina, kad ir pats geriausias operatorius kartais nenufilmuoja to, ko tau reikia. Kita vertus, aš nuolat važinėdavau su rinktinėmis, "Žalgiriu", "Lietuvos rytu", "Statyba". Operatoriaus negalėdavau pasiimti. Todėl išmokau filmuoti. Befilmuojant man mintyse gimsta tekstas arba siužetinė linija. Aišku, vienas visko negali padaryti, ypač šiuo atveju. Mano laidą yra vedę galybė žmonių, bet viską perėmiau į savo rankas. Kam man rašyti svetimam žmogui tekstą, kurį jis po to turi mokytis? Kadangi aš pats vedu laidą, tai mane filmuoja operatorius. Ir montavimas atiduotas į profesionalų rankas.

[BANERIS]

Ar laikote save darbomanu?

Be abejo. Aš esu ožiaragis - darbomanas kvadratu arba net kubu.

Ar lieka laiko šeimai? Kaip artimieji reaguoja į tokį jūsų atsidavimą darbui?

Kadangi Mačiulienė irgi žurnalistė ir kartu gyvenam šitiek metų - priprato prie visko. Kai žmona buvo "Kauno dienos" vyriausioji redaktorė, tada net lenktyniaudavome, kuris vėliau vakare grįš. Norint laiko užtenka. Negi susėdę vienas kitam į akis žiūrėsim? Aš jaučiu laimę ir džiaugsmą darbe. Ir dabar - kalbam, o aš galvoju, ką filmuosiu rytoj.

Kai randate nors kruopelytę laisvalaikio, ką jo metu mėgstate veikti?

Turiu sodą ant Nemuno kranto, tai su malonumu ten nuvažiuoju. 20 metų esu Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos narys. Jeigu tik turiu laiko - aš jį skiriu šiai veiklai. Rengiame savo spaudos šventes, įvairiausius renginius, turime savo patalpas, vasaros kavinę - reikia viskuo pasirūpinti. O šiaip mano poilsis - krepšinis.

Kaip atsidūrėte žurnalistikoje?

Kai mokiausi devintoje klasėje, teko vaidinti žurnalistą. Man davė kaimo korespondento rolę ir įvertino, kad aš labai puikiai suvaidinau. Po to du mano klasės draugai pradėjo rašyti į rajoninį laikraštį ir aš prisijungiau. Dešimtoje klasėje fizikos kabinete mano nagingi kolegos sukonstravo radijo stiprintuvus ir garsiakalbius koridoriuose - pradėjau vesti radijo valandėles pertraukų metu. Būdamas 11-oje klasėje savaitraštyje "Kalba Vilnius" prie Lietuvos radijo ir televizijos programos perskaičiau apie vyrų diktorių konkursą, rengiamą Kaune. Atėjau, o ten - gal 220 vyrų. Pilnas kiemas. Patekau tarp keturių geriausių. Tuomet prie manęs prisistatė Vladas Daugėla ir sako: "Klausyk, negi tu nori būt robotu? Diktorius juk yra svetimų minčių skaitytojas. Tu geriau daryk reportažus." Aš taip ir pradėjau. Lietuvos televizijoje išdirbau 35 metus 5 mėnesius ir 5 dienas.

Ar niekada negalvojote apie kažką kita? Gal norėtumėte vesti, pavyzdžiui, pokalbių laidą?

Mano kolegos ir net žiūrovai klausia, kodėl aš kur nors tokios laidos nevedu. Niekas nesiūlo, o aš pats ir nesiperšu. Apie 10 metų per LTV vedžiau autorinę laidą "Sekmadienio rytą". Dabar kai ją pasižiūriu, galvoju, velnias, koks buvau žioplas, kvailas ir negražus. Bet kai pradėjau kurti "Krepšinio pasaulyje", nieko kito ir nesinori. Bet jei kas pasiūlytų, tai neatsisakyčiau vesti pokalbių laidą, pavyzdžiui, pensininkams ar dar kam, - juokiasi.

Kaip žiūrite į tai, jog esate vienas iš Dviračio šou herojų?

Man tai yra didžiausias įvertinimas. Už ką aš galiu pykti, jeigu ten parodijuojami patys populiariausi ir žinomiausi Lietuvos žmonės. Prezidentai, Seimo nariai, pirmininkai ir t. t. Kita vertus, iš manęs nesijuokia dėl to, kad aš ilga nosimi ar trumpomis kojomis. Mane naudoja kaip prototipą. Kai sirgau, man buvo kaip išsigelbėjimas, kad jie mane atgaivino tame šou.

Ar apskritai yra lengva grįžti į televiziją ir kibti į darbus, ypač po tokios sunkios ligos? Ar nepritrūks jėgų? Ar mes "Krepšinio pasaulyje" pamatysime tą patį energingąjį Vidą Mačiulį?

Nepritrūks. O kai pritrūks - vėl trumpam dingsiu. Internete skaičiau, kad mane išmetė, išvarė iš televizijos. Kai žmonės nežino, tada ir prisigalvoja. Niekas manęs niekur nemetė, niekas nevarė. Tada jau turėjau su viena televizija sutartį, bet ką padarysi, kad susirgau. Tuo metu dar ir Linas Kunigėlis buvo pakvietęs per LTV vesti laidą "3 milijonai". Bet ištvėriau tik dvi ar tris laidas, o tada pajutau, kad po laidos naktį važiuojant namo man jau reikia sustoti pailsėti.

Bet dabar jėgų nebepritrūks. Aš esu gyvastingas. Kiekvienas turi savo likimą ir man šitaip skirta. Buvo labai sunku, kai nieko negalėjau daryti. Aš nuo pat pirmos laidos "Krepšinio pasaulyje" viską dariau visuomeniniais pagrindais. Tai ne politika ir ne reklama. Viską darau savo malonumui ir džiaugsmui. Juk su krepšiniu visą pasaulį išvažinėjau - pradedant Amerika ir baigiant Australija. Visi krepšinyje valgo tik grietinėlę. Laidos tik apie "Žalgirį" ar "Lietuvos rytą". Bet juk yra ir vaikai, ir neįgaliųjų krepšinis, ir veteranų varžybos - tokie dirvonai, šitiek temų. Ir aš galvoju, kodėl šito kiti nedaro. Man davė Dievas, kad savo žurnalistinę karjerą pradėjau nuo laikraščio, kad televizijoje nagrinėjau ir istorijas, ir įdomius žmones. Aš į krepšinį žiūriu ne kaip buvęs krepšininkas ar atėjęs bernelis iš gatvės, bet kaip žurnalistas. Viską reikia papasakoti. O su tokia sukaupta patirtimi galėčiau prirašyti knygų knygas.