Regina Jokubauskaitė: noras duoti suteikia laimės

Naujieji su šaškėmis

Lietuvos televizijos laidos „Sveikinimų koncertas“ vedėja Regina Jokubauskaitė per Naujuosius metus televizoriaus nežiūrės. „Naujametinių žiburėlių per televiziją nežiūriu, nes nusmingu miegoti. Nesu vakarėlių lankytoja. Nesilankau restoranuose ar šventiniuose pobūviuose, kur žiba lempos, fejerverkai. Tenkinuosi kukliu stalu. Turiu garbaus amžiaus tėvą, kuriam jau daugiau kaip 95-eri, ir, ko gero, Naujuosius sutiksime dviese su juo“, - pasakoja Regina.

Pasak Reginos, jos tėtis nemėgsta televizijos blizgesio: „Jis nesuvokia mūsų technikos naujovių. Nesupranta, kam turi viskas mirgėti, žibėti ir trukdyti žiūrėti. Aš derindamasi prie jo turiu daryti taip, kad būtų geriau tėvui, todėl greičiausiai televizoriaus nežiūrėsiu. Tikriausiai pasidėsime ant stalo šaškių lentą ir žaisime šaškėmis. Tą jis labai mėgsta. Iš karto atjaunėja, pagyvėja. Džiaugiasi, kai laimi.“

Televizorius, anot Reginos, blaško dėmesį: „Jeigu mes žaidžiame ir aš tuo metu įjungiu televizorių, jis labai trikdosi, nervinasi. Blaškosi jo dėmesys, jis pyksta. Tada reikia išjungti televizorių.“

Saviraiška suteikia pilnatvę

Paklausta, kas kelia geriausių prisiminimų apie praėjusius metus, Regina ilgai negalvojusi atsako, jog žmogiški ryšiai ir darbas: „Jeigu kas nors gražaus įvyko, tai buvo susiję su mano darbu, saviraiška. Su tuo, kad aš jaučiuosi prisimenama, kviečiama ir laukiama. Pas mus yra kelios grimuotojos. Jos dirba pamainomis. Ateini ir nežinai, pas kurią pakliūsi, kaip tave padabins. Ir staiga aš ateinu į televiziją ir viena grimuotoja man sako: „Regina, aš nusprendžiau pakeisti tavo įvaizdį.“ Aš sakau - kodėl ne? Nežinau, ar tai bus gerai, ar blogai, bet esu tau labai dėkinga už tai, kad apie mane pagalvojai. Man tai yra brangiausia.“

Anot R.Jokubauskaitės, labai svarbu, kad žmonės galvotų vieni apie kitus, mėgintų visomis išgalėmis prisitaikyti, neskriausti vieni kitų, padėti. „Norėtųsi, kad mūsų gyvenime būtų daugiau labdaros, o ne išskaičiavimo, ne sau naudos siekimo, ne egoizmo, o pasiutusiai gero noro daugiau duoti, negu imti“, - teigia moteris.

Regina prisipažįsta, kad ne visada norėjo tiek save dalyti kitiems: „Kai noras duoti, o ne imti nugalėjo, aš tapau daug laimingesniu žmogumi. Jaunystėje to nesupranti. Vaikai nori gauti Kalėdų Senelio dovanų, saldainių. Po to norai auga, jau megztos kojinės nebetenkina, reikia prašmatnesnių žaislų, automobilio, dar kažko. Mane tas veda iš proto. Aš pykstu. Tiesiog purtausi. Man baisu. Norėtųsi tų senų laikų, kai visus šildydavo mamos, močiutės ar draugės megztos kojinės, pirštinės, rankų darbeliai iš širdies, su meile dovanojami.“

Laimingos akimirkos

Pasak Reginos, norą dovanoti džiaugsmą kitiems ji paveldėjo iš savo tėvų: „Dabar man pradėjo norėtis be perstojo būti gerai. Gal dėl to, kad nueinu į bažnyčią, uždegu žvakučių, pasimeldžiu už amžiną atilsį mamą. Mano mama buvo labai dosni, labai gera. Ji buvo darbininkė, prižiūrėjo ūkį, valgyti virė. Jos daržai, jos ravėjimai, jos sodinimai. Ir ji visą laiką sakydavo - aš širdį galėčiau išplėšti, kad tik jums būtų gerai. Iš tėvo paveldėjau kūrybos ugnelę, saviraiškos norą. Jis buvo saviveiklininkas. Grojo būgnu, smuiku, akordeonu, bajanu. Ir dabar dar pagroja. Kiekvieną dieną jo dienotvarkėje - pagrojimas. Dabar jis groja knopakordeonu. Labai skirtingi mano tėvai. Esu dėkinga, kad iš tokių skirtingų žmonių atsiradau ir dar iš manęs ima interviu „TV publika“.

Parengta pagal priedą „TV publika“