Lietuva tampa balta dėme užsienio kino kūrėjams

Dar visai neseniai Lietuva buvo itin patraukli šalis užsienio kino kūrėjams. Juos viliojo ne tik palyginti nedidelės filmų kūrimo kainos mūsų šalyje, bet ir kokybiškos pagal tarptautinius standartus dirbančių specialistų paslaugos. Šiuo metu užsieniečiai vis mieliau renkasi kitas šalis - net tokias, kurios kino industrijai iki šiol nebuvo labai gerai žinomos. Užsienio klientus ima vilioti Vengrija, Rumunija, Bulgarija, o mūsų kaimynai latviai ar ukrainiečiai iš po nosies nušvilpia potencialius Marijos žemės klientus. Visa tai - įstatyminės bazės spragų, iki šiol Lietuvoje nesugebėto įkurti Nacionalinio kino centro ir mokestinių lengvatų užsienio kino kūrėjams nebuvimo rezultatas.

UAB "Baltijos kino paslaugos", bendradarbiaujančios su užsieniečiais, pageidaujančiais kurti filmus Lietuvoje, projektų vadovės, Prodiuserių asociacijos narės Linetos Mišeikytės teigimu, užsienietiškų filmų kūrėjų apsilankymas mūsų šalyje vis retėja. Iki krizės ir mokesčių pakilimo jie dar galėdavo leisti sau rinktis Lietuvą. Nors mokesčiai kilo visame pasaulyje, kai kurios šalys sugebėjo greitai susiorientuoti rinkoje ir ėmė potencialius klientus vilioti mokesčių lengvatomis.

Pavyzdžiui, mūsų kaimynai latviai įsivedė mokesčių lengvatą, kuri garantuoja kino kūrėjams grąžinti dalį šioje šalyje kuriant filmą išleistų pinigų. Taip pat Rygos miestas pasirašė sutartį su Kanados filmų kūrėjais. Ji užtikrina, jog tam tikra dalis išlaidų kūrėjams bus grąžinta ir jų šalyje. Tokiu būdu kaimynai prisiviliojo ir režisierių, šiuo metu Klaipėdoje kuriantį filmą "Išgyventi didžiąją dieną". Kitą savo projektą jis vykdys Latvijoje, nors pradžioje planavo ir vėl rinktis Lietuvą.

Spaudžia kaimynai

"Iš tikrųjų sugundyti užsienietį atvažiuoti kurti filmą į Lietuvą dar nėra taip sunku. Tačiau mūsų kaimynai mus taip spaudžia, kad greitai iškrisime iš konteksto ir būsime balta dėmė", - sakė L. Mišeikytė.

Užsienio filmų kūrėjai gali filmuoti bet kurioje pasaulio šalyje, bet tam turi būti priežastis. Žvelgiant į mokesčių politiką, jei vienoda filmo sąmata būtų sudaryta tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, užsieniečiui būtų palankiau rinktis mūsų kaimynus. Prie Rygos savivaldybės jie įkūrė fondą, pavaldų Latvijos nacionaliniam kino centrui. Jis priima paraiškas iš užsieniečių. Jeigu filmavimas vyksta Rygoje ar jos apylinkėse, filmo kūrėjams įmanoma susigrąžinti nuo 5 iki 17 proc. išleistų pinigų.

Užsieniečių skatinimo mechanizmą turi praktiškai visos Vakarų šalys - Italija, Prancūzija, Ispanija, Airija, Vokietija. Rytų šalis, kuri labiausiai pakilo kino industrijos kontekste, - Vengrija. Šioje šalyje įvedus mokestinės lengvatos įstatymą 12 kartų padaugėjo užsieniečių kuriamų filmų. Taip Vengrija nuviliojo visus srautus iš Čekijos. Tačiau Čekija visa tai pastebėjusi skubiai susitvarkė savo mokestinę sistemą. Tuo tarpu Lietuva, pajutusi grėsmę iš Latvijos pusės, jokių panašių priemonių nesiėmė.

"Užsieniečiui, žvelgiančiam į Europą, kuri yra daugmaž panaši, nėra svarbu, kad toje šalyje, pavyzdžiui, Lietuvoje, yra labai gera filmuoti. Jis žiūri, ar yra mokestinė lengvata, ir kokio ji dydžio", - sakė UAB "Baltijos kino paslaugos" projektų vadovė.

Lietuvoje iki 2000 metų buvo filmuota tikrai nemažai užsieniečių filmų, nes tai buvo pigu. Tačiau šiuo metu rinka, besilaikiusi ant geros kokybės ir žemos kainos santykio pamatų, ima smukti. "Dabar nuvažiavus į bet kokią kino mugę, visi užsieniečiai prodiuseriai klausia, kodėl jie turėtų filmuoti tavo šalyje. Tu negali pasakyti, kad esi tiesiog pigesnis", - nuogąstavo L. Mišeikytė.

Kino centras būtinas

Panašus pelno mokesčio lengvatos projektas dūla ir lietuviškų institucijų lentynose, tačiau iki šiol neįgavo aiškaus pavidalo. L. Mišeikytės manymu, tokio projekto patvirtinimą paskatintų jau seniai planuojamas Lietuvos nacionalinio kino centro įkūrimas. Dar 2007 m. buvo sukurta šio kino centro koncepcija, tačiau iki šiol nesugebėta jos įgyvendinti. Tuo tarpu visos kaimyninės valstybės ir Vakarų Europos šalys bei daugelis potencialių konkurentų Rytų Europoje tokius ar panašius kino centrus jau turi.

Nacionalinis kino centras būtų viena bendra įstaiga, vienijanti gausybę įvairiausių kino institucijų šalyje ir atstovaujanti skirtingiems jų interesams.

"Kodėl Lietuva neturi Nacionalinio kino centro ar kitos panašios institucijos, man nėra aišku. Mums reikia, kad kažkas kuruotų valstybinę kino politiką. Kokiu principu jis turėtų veikti? Svarbiausia, kad centras būtų. Tobulos struktūros iš karto nesukursi", - sakė L. Mišeikytė.

Pasak prodiuserės, jeigu Lietuvoje ir būtų įvesta mokesčių lengvata užsienio kino kūrėjams, neaišku, kas turėtų patikrinti, ar tikrai tai bus audiovizualinis kūrinys, kiek užsienietis išleis pinigų Lietuvoje ir panašiai.

"Kol nėra vieno bendro centro - blogai visiems. Mes norime, kad būtų gerai tiek vietinei kino bendruomenei, tiek visai šaliai. Vyriausybė sako, kad nori skatinti eksportą - kinas šiuo metu yra pačioje geriausioje situacijoje", - sakė L. Mišeikytė.

UAB "Baltijos kino paslaugos" projektų vadovė teigė, jog Nacionalinis kino centras tikrai būtų didelė paspirtis mokesčių lengvatos įvedimui. Latviai taip greitai susitvarkė mokesčių lengvatos įstatymą, nes kino bendruomenė bendradarbiavo su kino centru ir visi įstatymo projektai bei pasiūlymai buvo teikti Nacionalinio kino centro vardu.

"Niekas nėra prieš kiną. Visi kaip ir nori padėti, bet kai ateini kalbėti kaip pavienis žmogus - neatstovauji visos kino politikos. Į tave žiūri kitaip. Galvoja, kad sieki naudos sau", - pasakojo L. Mišeikytė.

Lietuviai pranašesni

Šalyje dirbant užsienio filmavimo komandai per mokesčius, viešbučius, žmonių įdarbinimą, benziną, skrydžius, maitinimo paslaugas į valstybę plaukia pinigai. Taip pat tai kelia turizmo šalyje lygį, juk vietos, kuriose buvo nufilmuotas kiek garsesnis filmas, traukia didelius srautus.

"Vykdydami vieną kino projektą užsieniečiai atveža nuo vieno iki keliolikos milijonų litų - tiek jiems kainuoja kurti filmą Lietuvoje. Bet jei nebeprisikviesime užsieniečių, tai visi tie milijonai nukeliaus į Latviją, Vengriją ar net Ukrainą, o mes negausime nieko. Galėsime sėdėti ir žiūrėti pro langą", - teigė L. Mišeikytė.

Juolab kad užsieniečiai neša ne tik pinigus. Jie iš lietuvių išugdo tarptautinio lygio specialistus. Tie patys specialistai, pakėlę savo kvalifikaciją dirbdami su užsieniečiais, ateina dirbti ir į lietuvišką filmą.

Moters manymu, neatsižvelgiant į mokestinių lengvatų niuansus, Lietuva užsienio kino kūrėjams yra labai patraukli šalis. Šiuo metu, L. Mišeikytės teigimu, Lietuvoje yra labai daug gerų specialistų, tačiau jie po truputį išsiskirsto, nes randa darbą kitur, nors daugelis galėtų pasilikti Lietuvoje. "Jeigu užsieniečiai nebevažiuos į Lietuvą - dings visa specialistų grupė ir mūsų kvalifikacija kris. Lietuvoj kinas yra finansuojamas valstybės, o kad visi specialistai išgyventų iš lietuviškų filmų finansavimo, yra neįmanoma", - dar vieną skaudulį atskleidė UAB "Baltijos kino paslaugos" projektų vadovė.

Pasak prodiuserės, Latvija kol kas neprilygsta Lietuvai, tačiau turi kitų pliusų - labai gerų vietų. Nors kaimynai ilgai neturėjo galimybės dirbti su užsieniečiais, todėl stinga patirties, tačiau tai tėra laiko klausimas.

Pagrindinė problema - finansavimo šaltiniai

Elė Ona VILKIENĖ, Kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus vedėja

2007 m. ministro įsakymu buvo patvirtinta Nacionalinio kino centro koncepcija. Vėliau buvo sudaryta keletas darbo grupių, kurios dirbo su kino įstatymo projektu. Viena iš pozicijų šiame projekte ir yra Nacionalinis kino centras. Jo tikslai, uždaviniai ir funkcijos turi atsirasti ir teisine forma įstatyme, kad jis galėtų veikti kaip viešojo administravimo įstaiga. Tai reiškia, kad Kultūros ministerija dalį funkcijų pavestų vykdyti šiam centrui. Mums svarbu, kad ši įstaiga galėtų skirstyti valstybės biudžeto lėšas, atstovauti ministerijai, rengti teisės aktus, tvarkyti valstybinį registrą, užsiimti kino testavimu ir šios veiklos plėtra. Žodžiu, tos funkcijos, kurių mes tiesiog nebeaprėpiame. Darbo grupė savo darbą lyg ir baigė - kino įstatymo projektas ir aiškinamasis raštas yra pateikti ministro patarėjui. Kada ir ką nuspręs ministras, sunku pasakyti. Šiuo metu pagrindinė problema - kino finansavimo šaltiniai, kurie yra labai menki. Viena iš priemonių, numatytų Vyriausybės priemonių plane - pelno mokesčio lengvata subjektams, atvykstantiems čia pirkti mūsų paslaugų. Tai yra numatyta, bet kol kas laikosi projekto lygmeniu. Darbas bus tęsiamas rudenį ir kažkokiu būdų tas projektas turėtų įgauti kūną. Todėl tikėtis projekto įgyvendinimo galime kitais arba dar kitais metais.

Modeliui nėra kaip veikti

Ramūnas ŠKIKAS, Lietuvos kino studijos direktorius

Nacionalinio kino centro tikrai reikia. Tai būtų organizacija, kuri globotų visus kino reikalus Lietuvoje. Visos aplinkinės šalys tokį turi. Lygiai taip pat yra reikalinga mokesčių lengvata. Tai nėra tik lengvata - tai yra mechanizmas, kuris pritraukia užsienio kūrėjus. Yra skiriama tik tiek pinigų, kad jie mokesčių forma sugrįžtų į biudžetą. Pirmiausia jie atvažiuoja ir išleidžia, o tik vėliau tam tikra dalis grąžinama. Užsieniečiams netgi sugrįžtų mažiau, negu jie Lietuvoje paliktų mokesčių forma. Kodėl per tiek metų nepavyko Lietuvoje įkurti kino centro, aš nežinau. Kalbant apie mokestinę priemonę, aš manau, kad tai yra sudėtingas klausimas. Jį reikia derinti su daugybe institucijų. Derinimas galėtų būti greitesnis, bet jis vyksta. Jeigu taip vyks ir toliau, tai aš manau, kad greitai tą mokesčių lengvatą ir turėsime. Tačiau vėlgi, jei bus lengvata, kas tikrins, ar filmai atitinka standartus, ar tikrai išleidžiami pinigai. Niekas nėra prieš, bet nėra kaip tam modeliui veikti. Dėl to viskas sunkiai ir einasi. Pernai Lietuvoje nebuvo kurta nė vieno rimtesnio filmo. Tai yra ne kritimas - tai visiškas sustojimas, nes mes turime didžiulę konkurenciją ir nieko negalime pasiūlyti. Turime daug daugiau trūkumų - sezonas, vietos, susisiekimas, ir kažkuo turėtumėme tą kompensuoti. Bent sudaryti panašias finansines sąlygas. Jei nesusitvarkysime, įgūdžiai, kuriuos turime, greitai išnyks ir mes nusileisime iki nacionalinio kino lygio - 2-3 filmukai per metus.