Kristina Buožytė: "Žmogiškų santykių nevynioju į vatą"

Šį kartą režisierė kartu su prancūzu kolega - scenarijaus bedraautoriumi Bruno Samper - ėmėsi tyrinėti žmonių sąmonės ir pasąmonės vingius, kurie atsiskleidžia vykdomo eksperimento metu. "Aurora" - mokslinės fantastikos romantinė drama. Šio filmo siužeto pagrindas - fatališka meilės istorija, kuri rutuliojasi tarsi paraleliniame pasaulyje, į kurį pagrindiniai veikėjai Lukas ir Aurora pakliūva per tarptautinės mokslininkų komandos vykdomą eksperimentą. Luką įkūnija vienas populiariausių jaunosios kartos aktorių Marius Jampolskis, Auroros vaidmenį kuria nors ir neprofesionali, tačiau jau nemažai vaidybinės patirties turinti aktorė Jurga Jutaitė.

Lukas - jaunas neuronų informatikas, pakviestas dalyvauti moksliniuose bandymuose ir tapęs pagrindiniu stebimuoju subjektu. Aurora - po automobilio avarijos komos ištikta moteris, kuri taip pat įtraukta į bandymus. Mokslinio eksperimento tikslas - neuronais perteikti informaciją iš komos būsenoje atsidūrusios moters smegenų į eksperimentui pasiryžusio Luko smegenis, ir stebėti, kaip ši informacija priimama bei kaip funkcionuoja ir veikia žmogaus potyrius. Prasidėjus eksperimentui, Lukas pakliūva į viliojantį Auroros pasaulį, kuriame ši patraukli, aistringa moteris net nežino, kad yra ištikta komos. Tarp Luko ir Auroros užsimezga ypatingas ryšys. Visdėl to jų jausmus ima griauti per automobilio avariją žuvęs Auroros vyras Stalkeris. Jo vaidmenį sutiko kurti režisierius Šarūnas Bartas, kuris ir savo filmuose yra suvaidinęs ne vieną personažą.

Pagrindiniai filmavimo darbai įsibėgės rudenį, kai prie kūrybinės grupės prisijungs daugiau aktorių iš Lietuvos ir užsienio. Filmo gamintojas - UAB "Tremora", kartu su Prancūzijos kino gamybos kompanija "Acajau Films". Prodiuserė - Ieva Norvilienė.

Kas norėta pasakyti šiuo filmu?

Nuo vaikystės skaičiau labai daug fantastinių knygų, jomis buvo nukrautos lentynos. Pagrindinis tikslas buvo padaryti ne tik fantastinio žanro filmą, nes tam nėra pinigų, ir visi filmai apie virtualius, paralelinius pasaulius, prisijungimus prie jų dažniausiai turi trilerio arba detektyvo pakraipą. Aš peržiūrėjau visus, kiek tik yra, šio žanro filmus, ir "Auroroje" derinu žanrinį ir autorinį kiną, kad jis turėtų savo braižą. Didelis dėmesys skiriamas vaizdui, kadrams, aktorinei vaidybai; nes labai nesinori padaryti klasikinio teksto suskaitymo, bet norisi, kad žiūrovas emocionaliai išgyventų kartu su personažais jų patyrimus. Kad filmas kiek įmanoma daugiau veiktų žiūrovo jausmus. Kiekviena scena pateikia kokią nors naują detalę, naujos informacijos. Autorinis kinas yra autentiška kalbėjimo maniera, kadrų žaismas.

Filme yra daug psichoanalizės, gilinamasi į žmogaus pasąmonės užkaborius.

Esmė yra žmonių santykiai. Kai po "Kolekcionierės" galvojau, kokį filmą kurti, stengiausi padaryti poros santykių, aistros, kaip ji atsiranda, kur ji dingsta, studiją. Ir norėjau filmo, kuris nevyniotų į vatą, bet kalbėtų drąsiai ir atvirai apie žmogiškus santykius - tokius, kokie ir yra. Pagrindinis dalykas - tai žmogaus dualizmas, kaip suderinti realųjį pasaulį su mūsų minčių, fantazijų pasauliu.

Ar pati turite žmogų, kuris pajunta ir supranta jūsų poelgius ir jausmus kraštutinėse situacijose? Kartais atrodo, kad žmonės tave myli, ir kartu jautiesi kaip vieniša planeta.

Aišku, kad esu nestandartinio mąstymo ir jausenos, ir visiškai nesijaučiu kaip atskira planeta, kurios niekas nesupranta. Dažniausiai renkamės draugus ir mylimuosius tam, kad mus suprastų.

Ar išvis įmanoma vyrams ir moterims suprasti vieniems kitus? Amžinas konfliktas nesibaigia, kokie jie būtų empatiški ir protingi. Bet gal tai mus ir praturtina?

Tai taip, galbūt. Šiuo filmu neturiu tikslo suprasti moterį, vyrą ir parodyti šituos dalykus, manau, tai bergždžias reikalas. Žmonės anksčiau negu nuo Antikos laikų bando tai išsiaiškinti. Galima tik kelti naujus klausimus, bet atsakymų - nelabai.

Kas suvedė ir kaip sekėsi dirbti su scenarijaus bendraautoriumi Bruno Samper? Kartu rašėte scenarijų ar kiekvienas dirbo su atskirais fragmentais?

Darbai ir kūryba. Scenarijus buvo rašomas ne fragmentais, pakankamai nuosekliai. Kolega labiau dirbo ties moksline dalimi, jis turi nemažai minčių ir informacijos. Be to, daug dirbo vizualizuojant siužetą. Turi kompaniją, kurioje kuria kompiuterinius žaidimus ir internetinius puslapius, ir yra profesinės veiklos stebėtojas. Jo skoniu labai pasitikiu, todėl jis dirbo su dekoracijomis, su tam tikrais moksliniais prietaisais, kurių mums neišvengiamai prireikė.

Jūs savo filmams renkatės labai sudėtingas, neliestas temas, kitą požiūrio kampą.

Reikia kalbėti apie įdomius dalykus, nes filmo kūrimas reikalauja dvejų - trejų metų, ir turi tikrai tikėti, būti šimtu procentų pasinėręs į tai, ką darai. Man įdomus žmogus, žmogaus mąstysena, santykiai, kaip jį kaitina emocijos. Kaip neurologiniai procesai veikia mūsų emocijas, o šios - fiziologinius procesus. Kaip susipynę visi šie dalykai.

Kodėl jūs netapote teatro režisiere? Teatro galimybės jus ribotų?

Teatras ir kinas kalba kita kalba, aš jame nieko nesu bandžiusi. Pradėjau augti, kai po mokyklos įstojau į Muzikos ir teatro akademiją, ten pradėjau formuotis kaip žmogus ir studijavau kinematografininko specialybę. Natūralu, kad kinas mane labai patraukė, ir iš tiesų reikia viso gyvenimo, kad suvoktumei, kas tai yra. Man ir dabar dar neaišku, kaip padaryti gerą kiną, kokias sudedamąsias dalis naudoti ir ką daryti, kad tai būtų sėkmingas darbas. Vienintelis bent jau man teisingas atsakymas, jog reikia daryti, kas pačiam įdomu, per daug savimi neužsižaisti, galvoti apie žiūrovą, stengtis įnešti kažką nauja, nematyta, paveikų emociškai.

Ar žiūrovas kaltas, kad jis kartais nebesupranta šiuolaikinio teatro, kino?

Nežinau, kas yra kaltas. Yra įvairių filmų ir įvairių žiūrovų. Tiems žmonėms, kurie myli kiną ir daug jo žiūri, nebeužtenka holivudinės produkcijos ar eilinių paprastų istorijų. Jie jau ieško tam tikrų režisierių, jų braižo, įdomesnės kino kalbos, drąsesnių minčių ir panašiai. Tai priklauso nuo to, ar tu į kiną žiūri tik kaip į atsipalaidavimą su spragėsiais, kokakola ir atėjęs siuntinėji SMS žinutes, ar kinas yra langas į kitus pasaulius, į kitus matymus, kuris tave ne tik prajuokina, išgąsdina, bet ir priverčia susimąstyti. Poreikiai labai įvairūs, bet jei labai domiesi, po truputėlį pradeda atsiverti gerų filmų klodai, keičiasi kriterijai ir skonis. Viskas priklauso nuo domėjimosi.

Tuomet kaip jūs vertinate senąjį lietuvišką kiną, kuriam kai kas prikištų pseudorealizmą ir gražius paveikslėlius? Ar jame randate ką vertinga?

Aišku, kad turi vertę. Buvo kita epocha, kitos sąlygos, visai kitoks gyvenimas ir kita kūryba. Bet ta kūryba nebuvo daroma lygioje vietoje; vis tiek - simbolika, paralelės ir daug kitų gražių reiškinių. Kai žiūriu seną kinematografą, tai tikrai labai stebina daug dalykų. Nesakyčiau, kad tai yra psuedorealizmas.

O kodėl pasirinkote patyrusį aktorių Marių Jampolskį ir neprofesionalią aktorę Jurgą Jutaitę? Ar jie geriausiai supranta jus?

Ne, tai ne vien supratimo reikalas. Aišku, pasirenki šiek tiek dėl tipažo, bet galvoju, kad Marius yra geras aktorius. Ir dėl to jį pasirinkau. Šitas vaidmuo išties itin sudėtingas, nes turi didelį ir platų spalvų spektrą, ir ne kiekvienas įkąstų. Iš trisdešimtmečių aktorių nelabai suradau, kas man tiktų. Marių pažįstu ir juo tikiu. O Jurga yra labai organiška, ir manau, tikrai yra kino aktorė. Ji buvo man didžiulis atradimas, aš negaliu ja atsidžiaugti. Tokios aktorės kaip tik ir ieškojau, labai labai. Jurgos ir Mariaus vaidmenims reikia visiško atsidavimo, pasinėrimo, drąsos ir organikos. Juose visa tai ir radau.

Režisierius Frederikas Felini sakė, kad kai kurdavo filmą, jis pasiglemždavo jį visą, laiką, mintis, jėgas. Nors beveik nemiegodavo, jausdavosi laisvas ir žvalus, ir visais pojūčiais mėgavosi stipriau.

Taip, tai yra ypatinga būsena. Man ypač patinka tas periodas, kai reikia eiti į aikštelę, filmuoti ir dirbti. Kiekviena profesija turi savų saldainiukų, tai čia man didžiausias saldainis. Norėtųsi, kad būtų daugiau pinigų, galimybių ir daugiau laiko ieškojimams. Nesvarbu, kad esame viską pasiruošę: ir kadruotes, ir aktorius, vietą. Įjungi šviesas ir vyksta procesas, norisi dar kartą viską peržiūrėti, išlukštenti. Nes gimsta daug nenumatytų dalykų, o jiems reikia laiko. Kai nėra laiko, tą procesą darai paskubomis. Bet šiaip filmavimas teikia labai didelį džiaugsmą, man tada nei maistas nerūpi, niekas, galima dirbti dvidešimt keturias valandas, nes organizmas mobilizuojasi, niekada nepritrūksta jėgų.