Kanuose pinigai mokami ne už kiną

Iš arčiau

Darius Šimėnas nevadina savęs kinomanu. Į praėjusį Kanų kino festivalį Prancūzijoje autostopu jis nuvyko iš avantiūriško smalsumo.

"Man patinka kinas. Tai malonus laiko praleidimo būdas. Mėgstu gerą filmą su įdomiu siužetu, įspūdingais efektais. Nesvarbu koks žanras - svarbu kokybė. Filmas turi provokuoti mąstymą ir emocijas", - samprotauja vaikinas.

Patekti į Kanų kino festivalį Dariui nebuvo sudėtinga. Vaikinas tuomet gyveno Italijoje. "Nuvažiavau į Kanus autostopu. Susiradau apsistojimo vietą. Aišku, ne viešbutyje, - šypteli. - Miegojau lauke, juk šilta (Kanų kino festivalis vyko gegužės 12-23 d.- Aut. past.). Kanai - vienas iš žydrosios pakrantės kurortų. Mieste visus metus juntamas judėjimas, tačiau visi gyvena kino festivaliu. Jo prisiminimais arba laukimu", - pradėjo pasakojimą apie didžiausią kino festivalį D. Šimėnas.

Nusišypsojo sėkmė

"Festivalio metu filmai rodomi daugybėje per visą miestą išmėtytų kino teatrų. Filmai - nemokami, išskyrus pagrindinius pristatymus didžiojoje festivalio rūmų salėje. Ten pinigai mokami ne už kiną, o už aplinką ir galimybę pasipuikuoti savimi, nes patį filmą kitą dieną gali pamatyti nemokamai kitoje salėje. Man nuskilo laimė gauti pakvietimą į pagrindinius rūmus.

Didžiausia kino salė panaši į operą - gili, su balkonais. Priešais akis - didžiulis ekranas, tiesiogiai transliuojantis, kas vyksta salėje, - kino žvaigždžių pakilimą garsiaisiais laiptais, geriausių filmų paskelbimą bei apdovanojimus "Auksinėmis palmės šakelėmis". Po to vyksta apdovanotųjų filmų seansai. Vaizdo ir garso kokybė labai aukšta, tačiau tokių efektų, kaip vibruojančios kėdės ar panašiai, ten nėra", - pasakojo Darius.

Mums Kanų kino festivalis automatiškai asocijuojasi su raudonu kilimu užklotais laiptais, kuriais iškilmingai kopia kino garsenybės.

"Kuo žvaigždė ryškesnė, tuo ilgiau trunka jos pakilimas garsiaisiais laiptais, - juokavo Darius. - Visi dirba kameroms ir fotoaparatams. Truputį palipa, sustoja, pozuoja. Dar palipa, ir vėl tas pats. Ceremonija trunka daugiau kaip valandą. Visi žiūrovai nori pamatyti laiptais lipančius herojus, tačiau tai sunkiai pavyksta. Tad prieš pasirodant kokiai garsenybei per salę nuvilnija pranešimų banga.

"Mačiau ne vieną kino garsenybę"

Aš, atrodo, mačiau Kateriną Deniov. Bent jau tokios kalbos sklido, kad ji eina. Man pasirodė, kad ta moteris buvo ne ji. Mačiau Kventiną Tarantiną. Mačiau vieną didžėjų, kurio muzika man labai patinka. Publika priima kino žvaigždes nuoširdžiai ir labai šiltai, negaili ovacijų, plojimų.

Labai netikėtai ir labai iš arti mačiau filmo "Pianistas" aktorių Adrianą Brodį. Pastebėjau jį, išeinantį iš viešbučio. Atrodo, jis nenorėjo atkreipti į save dėmesio - ėjo skubiai, šiek tiek palinkęs į priekį, užsimaukšlinęs kepuraitę.

Teko būti režisieriaus Emiro Kusturicos spaudos konferencijoje ir iš arti stebėti, kaip jis kalba, mąsto. Spaudos konferencijoje vienas žmogus sėdėjo užsidengęs veidą Tarantiną vaizduojančia kauke. Jis nieko nematė ir negirdėjo. Konferencijai pasibaigus, Kusturica visiems padėkojo. Taip pat - ir Tarantinas. Tai buvo provokacija. Popierinė žvaigždė reiškia labai daug ir tuo pačiu nieko.

Bare susipažinau su 2004 m. festivalyje "Auksinę palmės šakelę" laimėjusio filmo "Farenheitas 9/11" montuotojais. Tai - jauni vaikinukai, paprasti žmonės. Su manimi bendravo labai nuoširdžiai.

Man patiko kino seansai paplūdimyje. Aptvertoje teritorijoje įrengtas ekranas, sustatytos kėdės. Vyksta susitikimai su aktoriais, režisieriais. Kas nori, sėdi šezlonguose, apsikloję apklotais, kas nori, guli susisupęs į miegmaišį.

Mieste - lyg filme

Festivalio metu, vaikštant gatvėmis, atrodo, jog kinas išlipa iš ekranų į gatves. Vyksta kino mugė. Joje kino žmonės bendrauja tarpusavyje, perka-parduoda filmus. Fotografai ant kiekvieno kampo pardavinėja žvaigždžių fotografijas, padarytas to paties festivalio metu. Žmonės jas perka, tikėdamiesi gauti autografus.

Akys raibsta nuo vaizdų. Visą dieną mieste kas nors vyksta - gali stebėti gatvės meną, medines žvaigždžių skulptūras, paveikslus. Daug muzikantų, įvairiais filmų personažais persirengusių artistų.

Turčiai naudojasi galimybe pasirodyti. Tiek ferarių vienoje vietoje dar niekada nebuvau matęs. Kanuose tai - pagrindinė mašina. Kavinių, restoranų, prašmatnių parduotuvių verslas klesti. Žmonės išlaidauja.

Matant tokią prabangą ir neturint pinigų, galima pasijausti prastai. Tačiau turtinio konflikto nėra. Atmosfera Kanuose labai laisva.

Nori išgarsėti - iškrėsk šunybę

Noras išsiskirti, atkreipti dėmesį į save ten labai stiprus. Į Kanus sukoncentruotas visos pasaulio žiniasklaidos dėmesys. Jei nori atkreipti dėmesį, išgarsėti, ką nors iškrėsk festivalio metu. Tik turi padaryti ką nors tokio, kas nenublanktų pasaulinio garso žvaigždžių spindesio šviesoje.

Vyksta protesto akcijos. Gyvūnų teisių gynėjai protestavo prieš kailinius. Prekybos centruose protestuojantys darbininkai prekių prikrautais vežimėliais užblokavo judėjimą. Viešbučių personalas pražygiavo per miestą, reikalaudamas pakelti atlyginimus.

Saugumas mieste sustiprintas. Eidamas į pagrindinę salę turi praeiti kelis saugumo barjerus. Mieste mačiau penkiolikos policijos automobilių konvojų", - dalijosi prisiminimais Darius Šimėnas.

Apibendrindamas savo įspūdžius jaunuolis sakė: "Buvau įvykių sūkuryje, kurį stebi visas pasaulis. Įdomu pabūti tokioje aplinkoje. Bet kuris žmogus būtų laimingas tai pajutęs".

"Kelionėms reikia ne pinigų, o ryžto"

Garsiausias pasaulyje Kanų kino festivalis nebuvo nei pirmas, nei paskutinis Dariaus klajonių tikslas. Dvidešimt šešerių metų jaunuolis jau yra buvęs Venecijos kaukių karnavale, Olimpinėse žaidynėse, garsiame Italijos muzikos festivalyje "Areco banga".

"Masiniuose milijoniniuose renginiuose atmosfera šiek tiek nenormali. Neįprastos situacijos provokuoja įvairias emocijas, keistas būsenas. Man tai įdomu. Todėl noriu patekti į garsiausius pasaulio festivalius - Naujojo Orleano džiazo festivalį, Berlyno kino festivalį bei meilės paradą, Roskildės muzikos festivalį ir kt."

Jurga PETRONYTĖ