Juosta "Eglutės" - jauki ir kvepianti šventėmis

Rusų filmai visada turi kažkokį išskirtinį bruožą, kuris neleidžia supainioti jų su jokios kitos tautos kūriniais. "Eglutės" - ne išimtis. Tai tikrai labai rusiška komedija, tačiau šį kartą į ją sudėti visi geriausi ir šilčiausi "cinkeliai". Aktoriai gerai visiems pažįstami ir savo darbą atlieka puikiai. Kiekvienas herojus išskirtinis - ne tik su sava istorija, bet ir specifiniais charakterio bruožais ar išraiška.

Puikiai atsiskleidžia ir gerai visiems pažįstamas likimo ironijos prieskonis - filmas susideda iš kelių žmonių naujametinių istorijų, sujungtų keistų atsitiktinumų dėka.

Maža, tėvelių neturinti mergaitė, prispausta bendraamžių lepteli kai ką, kas priverčia jos draugą stengtis, jog pats Rusijos prezidentas, sveikindamas tautiečius su Naujaisiais metais, pasakytų vieną ypatingą, tik tiems vaikams žinomą frazę.

Kadangi mergaitės draugas nenori palikti jos nelaimėje, jis prisimena teoriją, kuri sako, jog visi pasaulio žmonės yra pažįstami per šešis žmones. Taip prasideda keista skambučių grandinė, sujungianti po visą Rusiją išsibarsčiusius herojus. Skambutis po skambučio ir mergaitės svajonė artėja prie tikrovės.

Net neįtartum, kad likimo ranka gali sujungti tokius skirtingus žmones - mergaitę ir berniuką, gyvenančius vaikų namuose, studentą, merginai meluojantį, jog gyvena Kuboje, slidininką ir snieglentininką, besiginčijančius, kuris geresnis, taksistą, svajojantį apie muzikos žvaigždės draugiją, vagį, nugvelbusį policininko telefoną, vaikiną, lėktuvu skubantį pas savo merginą, moterį, Naujųjų metų naktį paliktą neištikimo draugo, nuoširdų vaikų namų darbuotoją ir paprastą kiemsargį, kasantį sniegą Raudonojoje aikštėje. Visi jie, išgyvendami skirtingas, painias ir dramatiškas istorijas, tampa mergaitės viltimi. Ar įvyks stebuklas ir jie suspės perduoti neįprastą žinutę prezidentui, kol laikrodis Rusijoje paskutinį kartą išmuš dvylika?

Filmas "Eglutės" vadinamas komedija, tačiau joje tikrai nerasite lėkštų juokelių. Atsitikimai tokie nuoširdūs ir keliantys šypseną, jog su kiekviena istorija jauti vis labiau alsuojančią šventinę dvasią. Juosta tikrai primena "Likimo ironijos" tęsinį. Lengva, smagu, šilta ir spalvinga - viskas, ko reikia šventiniam šeimos filmui, kuris dar ir po Naujųjų metų primins prabėgusias smagias akimirkas.