Iš reporterės - į "Labo ryto" vedėjas

- Kodėl pasirinkai žurnalistiką?

- Sąmoningai rinkausi tokią studijų programą, kuri man buvo artimiausia sielai. Sekėsi humanitariniai dalykai, kalbos, sekėsi bendrauti, buvau aktyvi. Be abejo, paskui pamačiau, kad į žurnalistiką visi patenka, turėdami tokių gabumų, ir supratau, kad nebus lengva. Tačiau sprendimą priėmiau pati, nors tėvai ir norėjo, kad studijuočiau teisę ar mediciną.

- Papasakok, kaip patekai į "Labą rytą"?

- Receptas labai paprastas - praktika. Prieš porą metų nuėjau atlikti praktikos, po jos ir likau, dirbau reportere, skaičiau spaudos apžvalgas. Galbūt pasirodžiau neprastai, tad atsiradus vedėjos vietai, ją užimti pasiūlė man. Be abejo, man tai buvo iššūkis, bet be jų būtų nuobodu gyventi.

- Ar labai jaudiniesi prieš eidama į eterį?

- Girdėjau vieną labai gerą citatą - jei nejauti jaudulio, nėra ko lipti į sceną, mano atveju - TV ekraną. Juk čia tiesioginis eteris, niekada nežinai, kas gali nutikti. Tiesioginio eterio senbuviams nebaisios netikėtos situacijos, o aš dar tik kaupiu tą patirtį ir mokausi improvizuoti.

- Ar tokio pobūdžio laida tave patenkina, ar norėtum išbandyti save ir kitu amplua?

- Niekada nesakau "ne". Nesakau, kad negalėčiau vesti kokios nors muzikinės ar publicistinės laidos, ar kokio nors paramos koncerto. Bet ryto laida turi savo žavesį. Ji vienintelė tokia Lietuvoje, kuri daugeliui jau tapo tam tikra rutina. Tad manau, kad geresnės mokyklos ir negali būti.

- Kokios pareigos tau tenka "Labame ryte"?

- Reportažų neberengiu, nes būtų fiziškai per sunku. Po eterio ruošiuosi kitai laidai, kartu su prodiuseriu aptariame kitos dienos temas, dėliojame anonsus. Ruošiuosi pokalbiams. Seku naujienas, siūlau pašnekovus.

- O kaip pasirenkate, kokias publikacijas skaityti spaudos apžvalgose?

- Tai yra visiška mūsų - žurnalistų - laisvė. Be abejo, jei dirba labai jaunas žmogus, pasižiūri, kaip jis atsirenka temas, bet niekas nenurodo, kad tą ar aną reikia skaityti. Tiesiog žiūri informacijos aktualumą, kaip publikacija parengta, kartais pasitaiko straipsnių su grubiomis kalbos kultūros klaidomis, tokių skaityti nesinori.

- Ar taip įsivaizdavai darbą televizijoje?

- Visada yra lūkesčių, kurie išsipildo arba ne. Galbūt kažkas nepatinka, bet tai yra pradžia, nemanau, kad kiti gauna iškart viską, kai tik pradeda dirbti. Tad reikia pereiti tam tikrą etapą, kad būtų geriau.

- Kuri darbo dalis tau labiausiai patinka, o kuri vargina?

- Fiziškai labiausiai vargina tai, kad laida yra labai anksti ryte. O labiausiai man patinka, kad tai yra visapusiška laida - gali ir su ministru pakalbėti, ir su floristu. Labai įvairus spektras žmonių, temų, kuriomis priešingu atveju gal net ir nesidomėtum.

- Ar pasitaikė sunkių pašnekovų?

- Nepasakyčiau. Žmonės ateina pozityviai nusiteikę, nes žino, kad čia ne publicistinė laida, kad niekas jų čia nekvos. Sunkūs pašnekovai yra tie, kurie yra labai sunkiai prakalbinami. Pasitaiko, kad eterio stresas net šnekučius sukausto. O, atrodo, kalbėjome apie tokius pašnekovui pažįstamus dalykus - pavyzdžiui, grožį, estetiką. Be to, visada ir smalsu, ir sudėtinga kalbinti buvusius "Labo ryto" vedėjus, nes jiems toks darbas pažįstamas, o aš dar eterio naujokė.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"