Edita Mildažytė: "Jeigu chirurgas patirtų paciento kančias, nepajėgtų operuoti"

Esate įvardijusi keletą profesijų, galinčių suluošinti žmogų: medikų, kunigų, pedagogų ir žurnalistų. Iš ko paveldėjote ar išmokote takto? Kedendama mažų žmonių istorijas, sensacijos dėlei nesimėgaujate pikantiškomis jų biografijų detalėmis.

Iš tikrųjų tos pikantiškos detalės labai retai man pačiai būna įdomios, aš manau, kad ir visuomenės nereikia pratinti prie dalykų, kurių nebūtina žinoti. Kam reikia žmogų pažeminti ir nurengti jį už pinigus?

Tuomet kaip vertinate laidą, kurioje turtuoliai persirenginėjo elgetomis?

Tai buvo komercinio kanalo šou. Žmonės sau gyvenime kelia skirtingus uždavinius. Vieni uždavinėja klausimus, į kuriuos patys žino atsakymus, ir dėl to atrodo labai protingi. Kiti kalba tik apie tai, ką jie žino, ir sudaro irgi labai išmintingų įspūdį. Treti tyčiojasi iš kitų, tokiu būdu patirdami "didybę". O kiti nešiojasi pistoletą, ir būna labai kieti, nes vaikystėje šlapinosi į lovą. Aš savo profesijai esu dėkinga už tai, kad beveik visada galėjau planuoti laiką, kaip man patogu, net kai dirbau "Žiniose", kad galėjau užauginti vaikus, virdama šiltą maistą, ir kad jie visada turėjo mamą. Ir kad aš galiu dirbti savo mėgstamą darbą nieko neįskaudindama. Jeigu niekuo negaliu padėti, tai bent jau nepakenkiu. O mano profesijoje nepakenkti yra sudėtinga.

Žiūrovas amoralios televizijos pratinamas prie abejotinos reputacijos žvaigždžių tariamo spindesio. Nacionalinės premijos laureatai ir šiaip garsinantys Lietuvą žmonės tarsi neegzistuoja. Ar dėl to kalta prodiuserių būsenos "diagnozė"?

Vienas dalykas, taip - tai prodiuserių diagnozė. Antra, žiūrovą reikia lavinti: jeigu vaikas gyvenime valgė tik manijokos košę, ir nieko kita, jis manys, kad maistas ir yra manijoka. Jeigu žmogų šersi tik žemiausios rūšies atliekom, jis galvos, kad tai yra gerai, ir tai bus masinis jaukinimas. Subrendęs žmogus nebedomina reklamos užsakovo, jam gali siūlyti kiek nori "kosmodiskų" ir masę kitų nereikalingų dalykų, jis jų nepirks.

Tai yra demoralizavimas: trylikametės nori lygiuotis į "Olialia" mergaites, taupo pinigus pasisiūti krūtis.

Nieko nepadarysi, taip yra. Ir jeigu visuomenė tam nesipriešina, vadinasi, jai tai patinka. Juk negali būti orakulų, kurie mokintų kitus; tokia yra kunigų funkcija, ir tai tekstu, ne kokiu nors veiksmu. Žmogus pats renkasi. Jeigu tokios masinės "vertybės" toleruojamos šeimoje, niekur nuo jų nedingsi. Bet kai nuvažiuoju į Ameriką, man apskritai plaukai piestu pasistoja.

Žurnalistas sugeria į save kaip tvarstis daug dvasios pūlinių, skausmo ir purvo. Kaip apsisaugote nuo depresijos, perdegimo sindromo?

Aš nesusitapatinu su herojumi. Aš išklausau kaip psichologas, juk jis neverkia drauge su savo pacientu dėl to, kad jam įvyko nelaimė. Jis bando padėti žmogui ieškoti išeities. Aš turiu iškentėti tas penkiolika minučių, kai kalbuosi su žmogumi, ir sudėlioti mintis, kad žiūrovui būtų aišku, kodėl jis yra čia, ir man gali būti jo žmogiškai labai gaila. Uždarau studiją, ir jį pamirštu. Aš turiu labai "fainus" namus, šeimą, gerų draugų, įvairių veiklų. Nors iš tikrųjų susislegia problemos: sezono pradžioje ateini švaria galva, o į pabaigą mes visos tiesiog apsinuodijam tomis bėdomis. Tiesiogiai su tais bėdžiais dirba redaktorės, aš susitinku su jais dieną prieš įrašą, bet jos važiuoja į namus, mato badaujančius vaikus, prikaustytus neįgaliuosius, realią situaciją. Kai ateina jaunos mergaitės dirbti, jos iš savo nedidelio atlyginimo tempia kruopas ir verkia, paskui nusiramina. Supranta, kad negalime "įsivaikinti" tų problemų ir su jomis gyventi. Negali gyventi svetimo gyvenimo, pats turi problemų: serga ir tavo tėvai, ir tavo seseriai gal negera ir tu neturi kam papasakoti. Jeigu chirurgas patirtų tas pačias kančias kaip pacientas, jis nepajėgtų operuoti. Aišku, per atostogas mes su kolegėmis viena kitai neskambiname ir nenorime viena kitos matyti, nes veidai asocijuojasi su darbu, kurio nenorime prisiminti.

Jūsų žavesio komponentas yra natūralumas ir saikas. Regis, pritariate minčiai, jog neverta iš naujo sukirpti gyvenimo, suknios ir veido, nes gal visu tuo būtų galima naudotis, bet genijaus pėdsako neliks.

Daug didesnis menas yra priimti realybę ir mokėti ja mėgautis. Mano veide yra parašyta viskas, kas buvo mano gyvenime, yra ir kas bus. Kodėl važiuojame į Italiją pasigrožėti tuo, kas yra sena? Juk būtų galima visa nutinkuoti arba XIII amžiaus miestelį nugriauti ir pastatyti ką modernaus. Lietuviai tą dažnai ir daro. Tas plastines operacijas darosi Rytų europietės, amerikietės, kurių kultūra yra be šaknų. Italės, prancūzės, britės, senųjų kultūrų save gerbiantys žmonės šitais dalykais neužsiima; jeigu ir koreguoja ką nors, tai taip, kad nesimatytų ir apie tai nekalbėtų visas miestas. Laikoma prastu tonu, jeigu matomos pastangos pasigražinti. Jie net dantų nesibalina iki "durnumo", - tai naujos kultūros civilizacijos požymis. Juk visko reikia išmokti; kai atėjo nepriklausomybė, mūsų ministrai į tarptautinius suvažiavimus baltomis kojinėmis skraidydavo. Mes išmokstame daugybę naujų dalykų, ko negalėjome išmokti sėdėdami kalėjime. Kita vertus, galėčiau pakoreguoti savo formas ir pagurklius, bet aš manau, kad yra įdomesnių dalykų gyvenime.

Kaip paaiškintumėte fenomeną, kad ne visai naivūs žmonės per televizijos laidą apsinuogina prieš milijoninę auditoriją iki paskutinio siūlelio?

Jaunas žmogus nesupranta, kas yra viešumas. Antra, privatumo ribos dėl interneto apskritai yra nutrinamos. Trečia, žmonės, linkę į ekshibicionizmą, pirmą kartą gyvenime pasijunta kam nors reikalingi ir įdomūs. Ir yra žmonių, turinčių aiškių psichikos sutrikimų, nepakankamai išsilavinusių, kad suvoktų, ką su jais daro prodiuseriai.

Sakyčiau, aukojatės. Galėtumėte vesti pokalbių laidą aukštuomenei, nes sugebate tai daryti be isterijų, nesistengdama pirmiausia parodyti, kokia jūs nepaprasta ir teisinga.

Aš neskriaudžiu savęs, man viskas gerai su tais paprastuoliais. Norėčiau vesti dar kokią laidą papildomai. Ir kartais, kai sakau, kad išeisiu, likimo ženklai neleidžia. Sakykim, tais metais, kai norėjau uždaryti "Bėdų turgų", sirgo mano vaikas, man pasidarė taip aišku, kad vien žinojimas padeda, kad bejėgiškoje situacijoje žmogus turi kur kreiptis. Nuėjau aplankyti Jurgos Ivanauskaitės mėnesį prieš jos mirtį, ir ji man sako: "Editka, tu turi laikytis iš principo - kaip priekaištas, kaip kelmas, už kurio užkliūva - tiems, kurie nori važinėtis korvetėmis labai gerai asfaltuotu keliu." Tu turi būti kaip moralinis daiktas, pagal kurį pasimatuos, arba kaip įrantos, žyminčios, kaip auga tavo vaikai. Aš nenoriu moralizuoti, bet tiesiog gali būti kitoks požiūris į gyvenimą.

Esat sakiusi, kad skurdas - tai ne mažos pajamos, o dvasios elgetystė, savęs nuvertinimas. Ir kartu pripažinote, kad yra žmonių, kurie gimsta kaip Jėzus su skylutėmis vinims.

Jėzus gimė mažame kaimelyje staliaus, kuris net nebuvo jo tėvas, ir mergaitės šeimoje. Nugyveno 33 metus ir beveik nenutolo nuo nežinomo kaimo. Paskui buvo viešai išjuoktas dėl savo idėjų, nurengtas nuogas ir prikaltas prie kryžiaus, - ir nė vienas generolas ar karalius, didžiausi pasaulio mūšiai nebuvo taip išgarsėję, kaip tas vienišas kūdikis, kuris kažkada gimė tvartelyje. Yra paprastas atsakymas: kiekvienas turi savo kelią ir suvokimą. Kita vertus, jeigu būtų vien "Bėdų turgus", man, aišku, būtų neįdomu. Bet turiu kitų projektų: neseniai dirbau Gruzijoje, kokius nors filmus darau savo dūšiai.

Ar galite prisiminti pavyzdžių, kai jūsų laida padėjo prisikelti?

Aš nemanau, kad apskritai esu kam nors taip padėjusi, kad gyvenimas radikaliai pasikeistų. Nereikia pervertinti laidos. Manau, padėjo kiti žmonės. Yra labai graži istorija apie Rasą iš Suvalkijos, kuri buvo visiškai prasigėrusi, turėjo būrį vaikų, kurie buvo iš jos atimti. Smurtas, prievarta, nebežinojo, su kuo miegojo. Ji buvo našlaitė, ir ja patikėjo ir ištraukė buvusi mokytoja ir jos mama. Vėl nutrūko - vėl ištraukė. Pažiūrėjus į jos išvaizdą, mažai kas norėjo jai padėti. Dabar ji atsiėmė savo vaikus, gydosi už mūsų dovanotus vaistus sunkią kepenų ligą, ir turi vienintelį tikslą išgyventi, kol jos vaikai atsistos ant kojų. Bet šiaip ji yra dvasinga kaimo moteris, nepatyrusi meilės ir dėl to save naikinusi.

Padedate ir tiems altruistams, kurie paprašyti duoda ir nesigaili, ir net nesigarsina. Iš kur tokių atsiranda?

Aš manau, kad jeigu vieną dieną atsibudę laikraščiuose, televizijose rastume paskelbtą žinią, kad mes gyvename pačioje geriausioje valstybėje, viskas pradėtų keistis. Kai tu įsimyli, realiai niekas nepakinta: nei tu kitam krašte gyveni, nei pradedi geriau uždirbti, bet ta pati situacija pradeda atrodyti kitomis spalvomis. Jeigu vaikas valgo, atpila, ir tu sakai, kad jis šlykštynė, jis taip save ir vertins. O jeigu sakysi, kad tu nuostabus, ir jeigu tau iškrenta iš burnytės, tu irgi žavingas, tai tas vaikas toje pačioje aplinkoje bus labai laimingas. Jei tik mes nustotume visą laiką verkšlenti... Juk visi mes norime laimės, meilės ir pagarbos, niekas nenori paniekos, neapykantos ir patyčių. Apskritai aš manau, kad Lietuvoje yra įsigalėjęs kalėjimo humoras ir santykiai, kai vienas yra auka, dešimt tyčiojasi iš jo. Bet užtenka žmonėms išvažiuot į Vakarus padirbėti, net gamykloje, pamatyti žmonių santykius, ir požiūris keičiasi.

"Dviratininkas" Haroldas Mackevičius sakė, kad kai kuriose kultūrose politikas privalo būti humoristas. Savotiškai gaila "šoumenų", išėjusių į politiką: kaip vilkai, kiek maitintų - vis tiek į mišką žiūri. Jie šoka ir dainuoja, veržiasi į televiziją. Ir yra nei žuvis, nei mėsa.

Manau, kad televizininkų plejados išėjimas į Seimą buvo tiesiog projektas, jie tokie patys žmonės; gydytojai ar statybininkai galėtų sugalvoti savo partiją. Kitas dalykas, kad jie ten neturi raiškos, gal jie tikrai tikėjosi ką nors pakeisti, bet neįvykdė savo užmačių ir dabar nežino, ką ten veikti. Aš tikrai nemanau, kad dėl to, jog esi politikas, tau negalima daryti kažkokių dalykų. Lietuva - mažas Kinijos kaimas, na, kokie mes čia politikai ir kokia ta mūsų politika? Aš problemas matau visai kitur.

Pataikaujama pensininkams, kurie išlaiko savo darbingo amžiaus vaikus. Visiškai neinvestuojama į tai, kas yra mūsų mėsa, kaulai ir kraujagyslės - jaunas šeimas, dar gyvenančias Lietuvoje ir auginančias vaikus. Tai yra valstybės stuburas. Normalioms, dirbančioms šeimoms turėtų būti lengvatos bankuose, gaunant būstus, kuriamos darbo vietos, o tada jau jie patys remtų ir išlaikytų savo tėvus. Nuolat dangstomasi neįgaliaisiais, o iš motinų atiminėjami pinigai. Gruzijoje apskritai nėra nemokamos medicinos ir jokių pensijų. Ešalonai žmonių išvažiuoja iš Lietuvos, o politikai tik gražiai šneka apie tai, kad už juos balsuotų.

Kokie paprasti dalykai daro jus laimingą?

Visų tikrų dalykų nenupirksi už pinigus: meilė, draugystė, šeima, tikri ryšiai, sveikata, aplinkinių pagarba.