Lenkų menininkė M. Kander: „Fausto“ scenografija gimė iš neįmanomo skaidrumo

Laukdami šokio spektaklio „Faustas“ pristatymo kalbiname M.Kander. 

Ar tai jūsų pirmas spektaklis Lietuvoje? 

Taip, ir aš labai dėkinga už suteiktą galimybę kurti scenografiją ir kostiumus šokio spektakliui „Faustas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir per šį darbą pažinti jūsų šalį. 

Esate kūrusi scenografiją tokioms garsioms literatūros klasikos istorijoms, kaip „Romeo ir Džuljeta“, „Meistras ir Margarita“. Klasika jūsų mėgstamiausia tema? 

Dirbti kuriant klasikinius spektaklius – iššūkis ir malonumas viename. Malonumas, nes prisilieti prie visų laikų garsiausių kūrinių su didžiais, nuostabiais personažais. Iššūkiai kyla, kai bandai sukurti kažką naujo tose istorijose, kurios statytos ir rodytos nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Kaip ir „Faustas“, pristatytas Klaipėdoje. Mes, kūrėjai, turime pradėti nuo klausimo sau: kokią inovatyvią idėją norime pristatyti mitu, kuris gyvuoja jau 500 metų? Kaip scenografė, aš nekuriu naujos istorijos ar naujos dramaturgijos. Labiau stengiuosi atrasti metaforas, atitinkančias mūsų laikus, kurios erdvę užpildytų įdomiu dizainu. Manau, pačias geriausias naujas pjeses galima pastatyti be jokio rekvizito ir scenografijos. 

Nuo ko prasideda jūsų veikla? 

Mano darbas prasideda nuo istorijos skaitymo ir, kaip ir šiuo atveju, nuo muzikos klausymo. Tada įdėmiai įsiklausau į režisieriaus ar choreografo pamąstymus, idėjas būsimam spektakliui. Kartais mes apie tai diskutuojame dar prieš prasidedant darbams teatre ir spektaklio idėjas iškeliame kartu. Ką savo darbe labiausiai vertinu – tai faktą, kad čia niekada niekas nevyksta įprastu, žinomu būdu. Kiekvienas spektaklis tarsi nauja kelionė, net jei dirbi su ta pačia komanda. Tai niekada nenusibosta!  

Kas supa šokėjus spektaklyje „Faustas“? 

Erdvė atspindi Fausto vidinę būseną. Pagrindinis mūsų meninės vizijos tikslas – atskleisti vidinį Fausto portretą. Sutinkame jį kaip seną vyrą, uždarytą saugioje erdvėje: tai skaidrus, tuščias akmeninis prieglobstis. Atrodo, ši erdvė yra amžina, nesunaikinama, tačiau ji keičiasi spektaklio metu, kai Faustas keliauja per savo gyvenimo prisiminimus. Visi daiktai joje nuolat juda: sienos sukasi, dingsta, atsidaro ir vėl užsidaro. Niekas nelieka vietoje. Paskutinėje scenoje akmuo tampa tarsi permatomas. Norėjau perteikti amžiną kovą tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsos. Šviesa patenka į akmeninę olą ir laimi. Visada yra viltis. 

Ką dar ypatingo pateikiate scenografijoje ir kostiumuose?  

Kostiumai labai paprasti, kaip visada R. Bondaros spektakliuose. Jo estetika yra specifinė ir aš žinau, kokią vizualinę kalbą ir spalvas mes galime rodyti scenoje. Jo istorijos visada universalios. Jūs tai matote kostiumuose: pagal jų stilių, sukirpimą tikrai negalėsite pasakyti, kurioje šalyje ir kuriais metais spektaklis pastatytas. Viskas modernu, šiuolaikiška ir be detalių.  

Ne pirmą kartą dirbate su choreografu R. Bondara. Kas svarbiausia jums kuriant kartu?  

Robertas yra itin atviras. Jis visada suteikia laisvės ir leidžia eksperimentuoti su erdve pirmuose kūrybos etapuose. Vėliau mes kartu kuriame labai tikslų scenarijų visoms scenoms. Nekantravau pamatyti, kaip scenoje atrodys mūsų bendrai sudėliota vizija. Ir tai įvyko. Norėdami išgauti neįmanomo skaidrumo efektą, naudojome specialų ploną akmenį. Tikiuosi, ši detalė patraukė jūsų dėmesį! 

Scenografiją studijavote ir gimtojoje Lenkijoje, ir užsienyje. Kaip žinios padeda jūsų darbui? 

Baigiau Varšuvos dailės akademijos Scenografijos skyrių. Studijų metu vienerius mokslo metus praleidau Italijoje, Venecijos „Accademia di Belle Arti“. Dirbti scenografijos ir kostiumų dailininke pradėjau būdama studentė. Mes turėjome galimybę bendradarbiauti su Valstybinės teatro akademijos studentais, o vėliau kartu galėjome pradėti savo profesinę karjerą. Be studijų nebūčiau sužinojusi, kad teatras yra mano pasaulis. Norėjau studijuoti grafinį dizainą, o scenos dizaino studijas pasirinkau atsitiktinai. Labiausiai sėkmingas atsitiktinumas mano gyvenime! Sutikau nuostabiausius profesorius ir nuo pat pirmos savaitės žinojau, kad tai geriausias sprendimas, kurį galėjau priimti. Praėjus dvejiems studijų metams pradėjau dirbti su profesore Dorota Kołodynska kaip kostiumų dizaino laboratorijos padėjėja. Ten išmokau labai daug ir netrukus galėjau pradėti vesti savo klases. Dėstau jau 6 metus ir man tai labai patinka. Pati daug ko išmokstu iš mūsų studentų. 

Kas jus įkvepia kurti? 

Pagrindinis mano įkvėpimas yra nebeegzistuojantis pasaulis. Man patinka Viktorijos ir Elžbietos epochų mada. Drabužių istorija visada kėlė susižavėjimą, nors patinka ir šiuolaikiniai audiniai, ir aukštosios mados kūrėjai. Man patinka jungti sena ir nauja, istorinei madai suteikti šiuolaikišką kryptį. Stengiuosi apsilankyti Venecijos bienalėje, išvysti šiuolaikinio meno ir architektūros instaliacijas. Man patinka belgų tapytojo Michaëlio Borremanso darbai. Ir tikiu, kad įkvėpimo galima pasisemti net kasdienėse smulkmenose, svarbiausia išmokti jas pastebėti. 

Ar turite ypatingų vietų ar ritualų, padedančių atgauti jėgas po sunkaus kūrybinio darbo? 

Ritualai... Jei nuoširdžiai, po kiekvieno baigto spektaklio turiu išvalyti savo studiją, surūšiuoti ir paslėpti visas detales. Tai tapo kone ritualu. Tik po jo galiu imtis naujų projektų. Man taip pat patinka keliauti – kartais toli, kartais tik valandai. Taip atgaunu energiją ir tuo pačiu metu renku įkvėpimus savo darbui. 

Girdėjome, kad Lenkijoje laimėjote apdovanojimą už geriausią scenografiją. Ar turite daugiau panašių apdovanojimų?  

Esu kuklus žmogus ir, kalbėdama apie apdovanojimus, visada jaučiuosi pasipūtėle. Bet nuostabus jausmas, kai turi įrodymų, kad kažkas vertina tavo sunkų darbą. Su drauge ir bendradarbe Julija Skrzynecka Ščecino pilies operos teatre sukūriau scenografiją ir kostiumus dviejų vienaveiksmių baletų spektakliui, kurio choreografai – Robertas Bondara ir Paolo Mangiola. Vertinimo komisijai patiko mūsų darbas, ir jie trečius metus iš eilės skyrė mums apdovanojimą už geriausią scenografiją. Ankstesni apdovanojimai taip pat gauti už darbus R. Bondaros spektakliuose. Kaip jau sakiau anksčiau – jis sukuria erdvę scenos dizaino eksperimentams ir, kaip matome, tai veikia!