Kelionė po atminties labirintus

"Su ja susipažinome Honkonge, kai ji ruošėsi išvykti ten, kur dar niekada nesame buvę. Ji pakvietė pasivaikščioti po savo atminties labirintą, pilną istorijų, kurių veikėjai esame mes patys. Bendrų prisiminimų biblioteka - besikeičianti lyg jos~eisena, tyli tarsi medžiai, tai - kelionė per peizažus ir nuotaikas", - taip skamba kvietimas į dviejų choreografių kelionę "Lucky Lucy", kuris Klaipėdos geležinkelio stotį paverčia scena.

Prie šio projekto taip pat dirba tarptautinė kūrėjų komanda iš Lietuvos, Norvegijos, Švedijos bei Islandijos. Skirtingų kartų kūrėjai ir konsultantai iš keturių Šiaurės Europos šalių tyrinėja kolektyvinę laimės bei atminties patirtį, galinčią nutiesti tiltus tarp skirtingų mentalitetų ir kultūrų, taip pat tarp performanso atlikėjų ir žiūrovų. Performansas kurtas daugiau nei dvejus metus Lietuvoje, Norvegijoje bei Islandijoje, todėl jame galima jausti šiaurietiško mentaliteto bei gamtos įtaką.

"Lucky Lucy" jungia skirtingas disciplinas: garsą, judesį, tekstą. Performanso kompozitorius - jaunas norvegas Magnusas Bugge, dirbantis išskirtinai su netradiciniais, eksperimentiniais projektais, dramaturgas - švedas PeO Sander, turintis didelę patirtį Oslo nacionaliniame teatre, kituose Švedijos teatruose, tekstų autorė - Vaiva Grainytė.

"Mūsų tikslas buvo sukviesti žmones ir sukelti kolektyvinę būseną, kuri priverstų pažiūrėti į kasdienius vaizdus iš "kito kampo". Taigi miesto peizažas mums tapo tarsi scenografija", - kitą dieną po premjeros sakė choreografė A. Šeiko.

JAUSMAI. Ausinėse girdint sėkmės istorijas, spektaklyje norėta sukurti kolektyvinį laimės pojūtį. Tačiau lyjant lietui ir vaikštant po sovietmečiu alsuojantį daugiabučių namų kiemą bei neišvaizdų parkelį, apima niūresni jausmai. Spektaklio kūrėjų nuotr.

Po trumpos kelionės po miestą, pasibaigusios stotelėje "Žemaitija", žmonės patikino, kad tikslas pasiektas. Tačiau būta ir klausimų: "Ar teisingai supratau?", "Ar tikrai taip turėjo būti?" Tačiau teisingo supratimo šokio spektakliuose nėra. Čia dažniausiai palikta daug vietos ir laisvės interpretacijai.

"Buvo įdomu išgirsti komentarus iš užsieniečių žiūrovų, kurie performansą stebėjo generalinės repeticijos metu. Viena jauna rusė mus apšaukė, kad užsiimame propaganda. Neva daugiau neturime apie ką kalbėti, kurti, tik apie sovietmetį. Nejaugi mes, lietuviai, neturime savo kultūros?" - kritika dalinosi pašnekovė ir pridūrė, jog ši situacija kelia diskusiją ir apie jaunų žmonių, užaugusių Rusijoje, "suzombėjimą".

Kaip kilo mintis kurti tokį originalų performansą? A. Šeiko prisiminė, kad viskas prasidėjo nuo susitikimo su naujais žmonėmis. Pažinties metu nė nebuvo nuspręsta, kur tiksliai vyks kūrybiniai darbai. Tik vėliau nuspręsta, jog mažiausios išlaidos bus Klaipėdoje.

Tačiau spektaklis "nepririštas" prie uostamiesčio. Netrukus žmonės visai kitu maršrutu bus vedžiojami po Oslą, Geteborgą, Vilnių.

"Mes tiesiog žinome, kokio maždaug mums reikia peizažo kiekvienai stotelei. Todėl ši kelionė gali būti adaptuojama įvairiose erdvėse", - atskleidė A. Šeiko.

Įdomu, jog performanso kūrėjos žmonių dėmesį bandė pritraukti akių kontaktu. "Tai buvo visiškai sąmoningos mūsų žaidimo taisyklės. Vienose stotelėse buvo akių kontaktas, kitose - ne. Buvo įdomu, ar žmogus, be žiūrėjimo į mane, ar mano žiūrėjimo į jį, jaučia, kad aš jį vedu? Taip pat bandėme šiek tiek paprovokuoti", - aiškino viena iš "Lucky Lucy" kūrėjų.