Iš buities - į būtį

Jam, dešimtmetį dirbusiam žurnale "Karys", galima spėti, pabodo būti varginamam statutų, etiketų ir kitų rašytų ir nerašytų gyvenimo, tiksliau, fotografavimo normų. Atidaryme jis pajuokavo: "Nufotografuoji kokią ponią, o paskui ji išmetinėja, - raukšlės matosi, plaukai susivėlę." Taigi, savo kūriniams pasirinko fotoobjektus, kurie jokių pretenzijų nereiškia, - akmenis, žvyrą, žolynus, buities rakandus. Bet visa tai sudėlioja taip, kad paprasti buitiniai dalykai tampa būties poetiniu ir meniniu pamąstymu. Autoriaus objektyvas poeziją ir meną "pagauna" ir purvo aptaškytuose automobilio veidrodėliuose, kurie, pasinaudojant šiuolaikinės skaitmeninės fotografijos teikiamomis galimybėmis, tampa fantastiniu miražu, ir augalų raizgalynėje. Jam labiau rūpi ne jo fotografuojamų objektų paviršutiniškas grožis, bet tų daiktų formos būvio paslaptis. Tokiu būdu J. Pociaus kūryba supanašėja su tapybos ar grafikos paveikslais. Beje, fotografika ir eksponuojama kaip tapyba - ant molbertų. Įdomu tai, kad žiūrintiems šias fotografijas-paveikslus, kyla labai subjektyvios emocijos ir vaizdiniai, kurių autorius galbūt visai neturėjo omenyje.