Gyvuliškų scenų mėgėjams čia nėra ką veikti

Šioje 1958 metų amerikiečio Viljamo Gibsono dramoje nėra nei kompiuterių, nei mobiliųjų telefonų, pagrindinis veikėjas mylimosios vardą atkala jaunajai kartai ko gero nepažįstama rašomąja mašinėle ir mezga pokalbį laidiniu telefonu. Šiame spektaklyje nėra videoprojekcijų, be kurių nūn apsieina tik retas šiuolaikinis režisierius, bandantis žiūrovą intriguoti į scenos ekraną perkeliant užkulisiuose vykstančius epizodus. Šis spektaklis nekonkuruoja nei su kinu, nei su tais sceniniais veikalais, kurie žūtbūt stengiasi ištraukti žiūrovą iš vadinamosios komforto zonos keiksmais, spjaudalais, fizinėmis organizmo išskyromis ir kitomis panašiomis šiuolaikiniame teatre naudojamomis formomis. Gal dėl to kai kas, spėjęs pamatyti „Dviese sūpuoklėse“, suskubo tarti, kad šis dvelkia naftalinu, kai kas, baigiantis šeštąją dešimtį, ir apšaukti senamadišku, tačiau pabandykite į jį pakliūti ateinantį sausį ar vasarį - kaip senais, jauniems neatmenamais laikais, teks pastoviniuoti prie teatro rūmo bandant nustverti atsilaisvinusią kėdę.

Žinoma, dažnai kritiko ir žiūrovo nuomonės ryškiai skiriasi, tačiau kad ir ką sakytų šiuolaikinio meno šlovintojai, žmogų lengviausia sudominti kito žmogaus istorija (juk čia ir slypi socialinių tinklų bei jų sukurtų „žvaigždučių“ populiarumo priežastis). Būtent šiuo spektakliu ją ir pasakoja pagrindinių vaidmenų atlikėjai (kitokių čia ir nėra), puikus aktorių duetas, - Indrė Patkauskaitė ir Mantas Vaitiekūnas. Jiems teko gana sunkus uždavinys - taupiomis priemonėmis, neturint galimybės prisidengti režisūros triukais, vien savo aktorinės raiškos priemonėmis atskleisti vyro ir moters santykių dramatizmą.

Jie vis labiau įsigyvena į vaidmenis, ir galima spėti, kad Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Dviese sūpuoklėse“, kurio premjera įvyko gruodžio pradžioje, ir toliau bus programuojamas sėkmei, nes žiūrovo akivaizdoje užsimezgęs ir nutrūkęs meilės romanas, sukels kone kiekvienam jei ne romantiško, tai gal egzistencinio plano pojūtį. Rimo Tumino mokinys, laisvai samdomas režisierius Ulanbekas Baialievas (lietuvio vadovaujamame Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatre yra pastatęs V.Šekspyro „Audrą“), pagal tautybę kirgizas, nesistengia nustebinti, priblokšti, šokiruoti nei scenografija, nei mizanscenomis, nei muzika (jos autorius Faustas Latėnas), - jis siūlo išgyventi, išjausti kiekvienam skirtą amžinąją vienatvę, nes žmogus savo esme liko toks pat kaip ir devynioliktame, dvidešimtajame amžiuje: jis ir myli, ir kartu nekenčia, jis ir ilgisi, jis ir atstumia, jis artėdamas tolsta ir toldamas kankinasi - metams bėgant vienatvės horizontas jame tik didėja ir plečiasi. Kaip ir Tuminas, U. Baialievas renkasi skausmingas temas.

Režisieriaus nuomone, spektaklis ir esąs apie vienatvę: „Čia bus dvi nepridengtos vienatvės su tiksinčiu biologiniu laikrodžiu. Jam jau 33-eji, o jai net 29-eri ir jie bando spėti įšokti į paskutinį nuvažiuojančio jaunystės traukinio vagoną. Mes bandome save apgauti, galvodami, kad jaunystė amžina, kad mūsų laikais viską galima patempti, pataisyti, nupjauti... Visa tai melas: laikas praeina ir mes suvokiame, kad nieko negalime padaryti...“

Spektaklio dailininko Juliano Tabakovo, kuris, beje, šiek tiek lietuviams jau yra pažįstamas (kadaise kūrė scenografiją Mažojo teatro spektakliui „Audra“), nuomone, teatras žmogui ir yra reikalingas, kad atėjęs čia jis sužinotų kai ką apie save patį ir savo egzistenciją. Jo scenografija šiam spektakliui gan paprasta: du kambarėliai it dvi salos ar dvi planetos, kuriose daužosi dvi vienišos sielos. Bulgarijos ir Švedijos pilietis, mokslus ėjęs Sofijoje, Paryžiuje ir Londone, kuriantis ne tik scenografiją, bet ir filmus, iliustruojantis knygas dailininkas yra sukūręs scenografiją daugiau kaip 35 spektakliams Sofijos, Maskvos, Stokholmo, Upsalos ir Gioteburgo teatruose. Nors ir dirba įvairiuose miestuose, tačiau sako dažniau norintis labiau atsiriboti nuo teatro, besistengiančio įtikti vartotojiškam žiūrovui, negu nuolat jausti jo pulsavimą, ir užtat yra linkęs keisti vieną kūrybos formą kita.

V.Gibsono psichologinė drama „Dviese sūpuoklėse“ Lietuvoje jau turi savo istoriją: gal dar yra liudininkų, menančių 1962-ųjų versiją, suvaidintą legendinių aktorių Monikos Mironaitės ir Artiomo Inozemcevo, arba režisieriaus Broniaus Morkevičiaus videofilmą, kuriame susitiko aktoriai Nelė Savičenko ir Kostas Smoriginas. Paskutinioji, 2017 metų versija, gimusi Vilniaus mažajame teatre yra besilygiuojanti į išvardintąsias.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“