Festivalyje aktoriai apnuogino ne tik sielą

Gruzinai narplioja šeimų problemas

Lietuvoje dažniau regime Gruzijos dailininkų parodas, o šios šalies scenos meistrai mūsų teatruose retoki svečiai. Festivalio „TheATRIUM“ lankytojams atsivėrė puiki proga susipažinti su jauniausia gruzinų aktorių karta – Klaipėdos dranos teatre du vakarus buvo rodomas režisierių Mikheilo Charkvianio ir Davito Khorbaladzės bei jų trupės „Open Space“ sukurtas spektaklis „Tėvų susirinkimas“.

Spektaklio ašis – sudėtingi vaikų ir tėvų santykiai. Kūrybinės grupės nariai, apnuoginę ne tik savo sielas, bet ir kūnus, scenoje pasakoja apie save, dalijasi emocine patirtimi, prisimindami savo vaikystę padeda ir žiūrovams nutiesti takus į praeitį, susivokti savyje.

Iš tikrųjų tai – skaudus, širdį veriantis pasakojimas apie vaikus, kurie nesulaukė tėvo meilės, buvo įžeisti, paniekinti ar net nuskriausti. Įvairiais rakursais plėtojamos temos perauga į išpažintį – iš autentiškų prisiminimų sukonstruotas spektaklis atskleidžia vaikystės išgyvenimus, atveria negijančius sielos randus.

Jauni aktoriai žiūrovus tarsi kviečia kartu pasvarstyti: ką šiais laikais reiškia būti tėvu, kaip žmogaus gyvenimą gali pakeisti koks nors nedidelis dalykas, ką daryti, kai šeimos institutas, šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau veikiamas įvairių socialinių permainų ir eksperimentų, naujų iššūkių, vis labiau braška per visas siūles?

Spektaklio „Tėvų susirinkimas“  kūrėjai į apmąstymus labiausiai panardina vyrus, ypač tuos, kurie išsiskyrę sukūrė kitas šeimas, mažai bendrauja su savo vaikais iš pirmųjų santuokų, išsižada jų arba išvis pamiršta.

Primindami tėvo vaidmenį ir atsakomybę šeimoje jaunieji aktoriai svarsto, ko reikia atsisakyti, kai leidžiame pasauliui riboti savo troškimus, varžyti pasirinkimo laisvę nusistovėjusiomis etikos ir moralės normomis.

Jautresniems žiūrovams toks spektaklis – kaip šaltas dušas. Tiems, kurie manė, jog Gruzijoje tėvų ir vaikų santykiai kitokie nei Lietuvoje, ko gero, teks pakeisti nuomonę – tokios pačios problemos ir ten.

Gruzinų menininkų susivienijimas „Open Space of Experimental Art“ įkurtas prieš dvejus metus. Svarbiausias jo siekis – plėtoti vizualųjį ir scenos meną. „Tėvų susirinkimas“ – antrasis šios trupės vadovų ir režisierių M.Charkvianio D.Khorbaladzės darbas.

Pasirodė lietuvių ir prancūzų šokėjai

Prancūzų choreografas Albanas Richard'as ir Klaipėdos šokio teatru „PADI DAPI Fish“ parodė Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui skirtą projektą „Pareiškiu – Brandir“. Bendrame prancūzų ir lietuvių spektaklyje išreiškiamas saviraiškos be jokių išlygų troškimas, tautos ir individo laisvės siekiai.

„Kaip būti savimi nepaisant socialinių, politinių, etinių, religinių ir politinių aplinkybių, atsistoti ir garsiai ištarti: „Žiūrėkite, štai koks aš esu”? Tam reikia drąsos ir laisvės pojūčio, stebėti tokį asmenybės, bendruomenės ar net tautos manifestą – jaudinama ir žavintis įvykis“, – teigia spektaklio kūrėjai.

Spektaklis įdomus jau vien dėl to, kad jį kūrė prancūzas A.Richard'as. Režisierius domėjosi Lietuvos praeitimi, skaitė literatūrą, ieškojo sąsajų su Prancūzija, pro jo akis nepraslydo net ir lietuvių poetų kūriniai.

„Savitai suvokiantis mūsų istoriją ir kultūrą A.Richard'as stebisi, kaip Lietuva, patyrusi didžiulę priespaudą, išsaugojo savo tapatybę ir laisvę“, – pasakojo „PADI DAPI Fish“ vadovė choreografė Agnija Šeiko.

Su žiūrovais kartojo Baltijos kelią

Spektaklyje „Pareiškiu – Brandir“ skambėjo elektroninė muzika ir atlikėjos Jurgos Šeduikytės balsas.

Tai jau antrasis prancūzų šokėjų ir teatro „PADI DAPI Fish“ bendras darbas, gvildenantis bendražmogiškas problemas. Prieš tai A.Richard'as uostamiesčio studentams ir miestiečiams buvo surengęs dviejų savaičių meistriškumo pamokas.

Laisvės tema spektaklyje perteikta šiuolaikiškai. Kūnas – tarsi valstybės struktūra, kurioje žmogus siekia laisvės. Arti šokėjų sėdėję žiūrovai buvo įtraukti į veiksmą, pabaigoje A.Richard'o paraginti jie susikibo rankomis ir išsirikiavo į simbolinį Baltijos kelią.

Projektai, kuriuose su profesionalais šokėjais dalyvauja ir mėgėjai, pasak A.Richard'o, teikia dvejopą naudą: padeda burti bendruomenę ir suteikia naujų patirčių šokėjams.

„Norėjome, kad visi šokėjai jaustųsi laisviau, eksperimentuotų, netgi sukūrėme jiems naktinio klubo atmosferą. Šokis padeda labiau pažinti savo kūną, pamilti jį“, – kalbėjo ir pats spektaklyje dalyvavęs S.Richard'as

Tarptautinį projektą „Pareiškiu – Brandir“ parėmė su Klaipėda glaudžius ryšius užmezgusi Prancūzijos ambasada ir Prancūzų institutas Lietuvoje.

"Kalės vaikai" –  daugiasluoksnė pjesė

Festivalio „TheATRIUM“ dalyviai išvydo E.Nekrošiaus pagal Sauliaus Šaltenio pjesę režisuotą naujausią spektaklį „Kalės vaikai“, kuris Rokiškio profesionalių teatrų festivalyje pripažintas geriausiu. Laurus nuskynė ir klaipėdiečiai aktoriai – Donatas Švirėnas pelnė prizą už geriausią nepagrindinį vaidmenį, o Karolina Kontenytė apdovanota už geriausią moters vaidmenį.

S.Šaltenis pjesę "Kalės vaikai" parašė pagal to paties pavadinimo romaną, nukeliantį į XVIII amžiaus Mažąją Lietuvą, tuo metu dar pavaldžią Prūsijai. Spektaklyje susipina daugybė klodų: istorinė Lietuvos praeitis, sakmės, prietarai, burtai, užkalbėjimai ir raganavimas, senųjų pagoniškų mitų atgarsiai, buitis, mirtis ir gyvenimas, amžinybė ir kasdienybė, šventraščių nuotrupos.

E.Nekrošiui būdingu asketiškumu ir simbolika, giliomis ir kiek prigesintomis emocijomis spektaklis perteikia paslaptingą lietuviškųjų Rytprūsių dvasią. Klaipėdos dramos teatras "Kalės vaikus" rengiasi pristatyti per gastroles Kinijoje.