„Debesų lopšinė“: „Kūdikiams neįmanoma sumeluoti“

Šokio teatras „Judesio erdvė“ pristato savo naujausią premjerą, interaktyvų šokio ir judesio spektaklį kūdikiams „Debesų lopšinė“. Šis projektas – tai trečioji trilogijos „Debesų gaudyklė“ ir „Debesų žaidynės“ dalis. Spektaklis, skirtas patiems mažiausiems – vaikams iki 6 mėnesių. Apie emocijas ir vidinį virsmą, patirtą vaidinant kūdikių spektakliuose, kalbamės su projekto režisiere-choreografe, šokio teatro įkūrėja Laura Geraščenko, aktorėmis Elinga Serapinaite, Kamile Andriuškaite ir Agne Skripkauskaite. 

Koks buvo šio spektaklio kūrybinis procesas?

Kamilė: Man atrodo, kad viskas juda stebuklingai greitai ir lengvai. Tikrai neteko patirti jokių kūrybinių kančių.  Gal todėl, kad tai jau 3-ioji trilogijos dalis? Jaučiasi, kad komanda per tą laiką jau spėjo „susidirbti“. Labai pasitikime vieni kitais, daug kalbamės ir juokaujam. Apskritai, jaučiame didžiulį dėkingumą visiems, kas prisidėjo prie šio projekto įgyvendinimo.

Galbūt galėtumėte atskleisti šiek tiek siužeto detalių?

Laura: Atsižvelgdami į antros dalies siužetą, jo pabaigą (kūdikio užgimimą), nusprendėme tęsti šią siužetinę liniją. Todėl ir sugrįžome prie tokio mažo vaikų amžiaus. Šis spektaklis skirtas pačiai mažiausiai žiūrovų kategorijai. Bent jau Lietuvoje esame pirmieji, sukūrę tokį projektą, skirtą tokiems mažučiams vaikams.

Agnė: Scenografija, dekoracijos ir kiti objektai yra paruošti būtent šio amžiaus vaikų psichologinei raidai. Švelni muzika, judesiai... Viskas tam, kad neišgąsdintumėm kūdikių.

Kamilė: Priėmėme tokį dramaturginį sprendimą, kuriame aiškiai atsispindi tėvų ir vaiko santykis. Švelnumas eina per dviejų žmonių (mamos ir vaiko arba tėčio ir vaiko) santykį.

Laura: 4 spektaklio dalys yra sukurtos taip, tarytum žingsnis po žingsnio būtų galima išgirsti ir suprasti, kaip užmigdyti savo kūdikėlį, kaip suteikti jam visišką saugumą ir apgaubti šiluma per lopšinę.

Kamilė: Spektaklyje stengiamės sukurti sapno atmosferą: judesiai labai lėti, suaugusiam žmogui jie gali neturėti visai jokios suprantamos reikšmės ir formos, veiksmas vyksta tarytum vaiko sapne, o ne realybėje. Spektaklis sukurtas taip, kad būtų kuo aukščiau nerealumo.

Laura:  Tokį potyrį stengiamąsi sukelti tam, kad ir mamos su tėčiais atvykę galėtų pailsėti ir pabūti visoje toje atmosferoje. Tikslas toks ir yra, kad sukurta erdvė liūliuotų ir ramintų. Aktorės šiame spektaklyje atliks tarytum mamų, laumių vaidmenis. Jos bus lyg iš nežemiško pasaulio erdvės.

Kas Jums, kaip šio spektaklio režisierei, atrodo svarbiausia jame?

Laura: Man, kaip didžiulis atspirties taškas šiame projekte yra muzika. Kadangi spektaklio žiūrovai bus patys mažiausi pagal amžiaus kategoriją, muzikinis aspektas yra itin svarbus. Už tai labai dėkoju muzikos autoriui Kristijonui Lučinskui. Apskritai, kurdami visas tris projekto dalis, stengėmės išlaikyti tą pačią komandą, kad išliktų akivaizdi spektaklio tąsa. Todėl ir su tuo pačiu kompozitoriumi dirbame, ir su ta pačia scenografe – Angelina Furmaniuk – Savickiene, ir tuo pačiu šviesų dailininku – Mantvydu Poškumi. Norėjome išlaikyti tą pačią, šių žmonių sukurtą stilistiką. Spektalio kostiumai taip pat išliko tie patys, kad matytųsi pratęsimas jau anksčiau rodytų trilogijos dalių.

Ar sunku buvo įsijausti į vaidmenis? Juk spektaklyje tampate lyg ir mamomis?

Elinga: Man  atspirties tašku tapo jau pirmasis spektaklis „Debesų gaudyklė“. Šioje trilogijoje esu nuo pat pirmos dalies. Todėl teko labai daug laiko praleisti su mažyliais, atėjusiais pamatyti spektaklio. Aišku, savo vaikų dar neturiu todėl nežinau ką reiškia nuo pirmųjų vaiko gimimo dienų matyti, jausti ir girdėti kaip jis auga ir keičiasi. Bet labai daug panašių emocijų pasiimu iš spektaklių kūdikiams ir jiems sukurtos aplinkos. Mums labai daug savo, kaip mamos patirties, suteikia ir pati Laura.

Laura:  Tikrai pritarčiau. Jau ketverius metus vaidinant kūdikių spektakliuose tikrai įmanoma patirti, pajausti ir apčiuopti tą tėvystės ir motinystės emociją.

Elinga: Ir, žinoma, visa komanda labai padeda. Visi einame koja kojon su švelnumu. Nesvarbu, su kokiomis vidinėmis būsenomis ir jausmais ateini į repeticijas. Komanda taip visus mus apjungia, kad nelieka nieko kito, kaip tik pavirsti švelnia plunksna.

Ką jums, kaip aktorėms, duoda šis šokio ir judesio projektas?

Kamilė: Aš labai myliu kūdikių spektaklius. Man tai kaip terapija. Galiu pasijausti visai kitoje plotmėje, kitoje realybėje. Tas tyras pasaulio suvokimas, buvimas čia ir dabar… Tai neįkainojama galimybė mums, kaip aktoriams, mokytis to tokio buvimo ir vertinti tai, kas šią akimirką vyksta. Tikrai, mes esame labai laimingi.

Agnė: Aš, kaip asmenybė, esu labai staigi. Po šio spektaklio repeticijų išeinu daug geresnė, švelnesnė. Jos man – kaip terapija. Jaučiu, kad keičiuosi.

Elinga: Eidamos vaidinti kūdikiams, mes nejaučiame užkulisių baimės. Tiesiog ateini ir esi. Nereikia nieko kartotis. Tereikia būti.

Laura:  Kūdikiams neįmanoma sumeluoti. Jeigu blogai jautiesi, geriau ir būti tame natūralume prieš tą mažylį, o ne pradėti vaidinti. Jie labai greitai supranta tai. Todėl prieš kiekvieną spektaklį labai prašome tėvelių, kad leistų mažyliams eiti prie aktorių, čiupinėti dekoracijas, lipti ir sėsti kur jie nori.

Kamilė: Repeticijų metu apsvarstome visas galimas situacijas. Todėl mes, aktoriai, tikrai esame pasiruošę prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių.

Su kokiais iššūkiais tenka susidurti aktoriams, vaidinant kūdikių spektaklyje?

Laura: Aktoriams iššūkiu tampa ne tiek techniškas judėjimas, kiek vidinis pajautimas ir buvimas čia ir dabar, o taip pat matymas, kas vyksta aplink. Visa tai ir sukuria tą bendrą atmosferą.

Kamilė: Repeticijų metu judėjimas negali būti staigus. Viskas vyksta įpatingai lėtai. Kai tris valandas judi kaip sulėtintame filme, paskui, išėjus į gatvę, pamatai, kaip viskas greitai vyksta gyvenime, kokie skubantys visi. O tu, kaip aktorius, niekaip negali išeiti iš tos sulėtėjusios būsenos.

Agnė: Pasakiau savo artimiesiems, kad kursim  spektaklį kūdikiams. Tai jiems buvo labai sunku suprasti, kaip tokie maži žmonės gali apskritai ką nors suprasti. Didžioji dauguma mano, kad tokio amžiaus mažyliui tėra reikalingas mamos pienas, lopšinė ir pačiūčiavimas.

Tada ir pati susimąsčiau, ką toks mažas žmogutis jaučia? Priėjau išvados, kad esmė tame ir yra, jog mažyliui itin svarbi muzika, apšvietimas. Juk būnant tokioje aplinkoje vaikui stipriai plečiasi emocinis ir psichologinis spektras, kūdikio santykis su mama stiprėja. Juk tai – pirmasis jų išėjimas drauge.

Vėliau pradėjau intensyviai domėtis, ką tokio amžiaus vaikai iš tikrųjų jaučia. Supratau, kad viskas yra taip trapu... lėta ir jautru.

Pirmosios trilogijos dalys - „Debesų gaudyklė“ ir „Debesų žaidynės“ – skirtos jau vyresniems kūdikiams. Kaip skirtingo amžiaus vaikai reaguoja į Jūsų spektaklius? Kokius elgesio pokyčius pastebite?

Laura: 6-18 mėnsių vaikai yra kur kas atviresni aplinkai,  labiau nebijo aktorių, eina, bando ir liečia. Tarsi labai natūraliai priimdami faktą, kad jeigu yra žmogus priešais mane, vadinasi, esu ir aš. O 18-24 mėnesių vaikai elgiasi jau visai priešingai. Jie jau turi atpažinimo ir savisaugos instinktą. Šio amžiaus vaikai tampa stebėtojais. Tačiau įdomiausia buvo tai, kad po spektaklio mažieji žiūrovai identiškai atkartojo visus aktorių judesius. Būtent dėl šios priežasties mes ir suskirstėme trilogiją pagal amžiaus tarpsnius ir skirtingus raidos periodus.

Kaip susipažinote su Laura ir kaip atsidūrėte šokio teatre „Judesio erdvė“?

Kamilė: „Judesio erdvėje“ kūdikių spektakliuose vaidinu jau 3 metus. Kodėl konkrečiai kūdikių spektakliai? Nes vaidinant jiems, jaučiu visiškai kitokį, tyrą, kupiną džiaugsmo pasaulio suvokimą. Kūdikiai įkvepia buvimui šioje akimirkoje.

Elinga: Pažintis su Laura apskritai buvo labai netikėta. Šokome bendruose projektuose, vėliau buvau pakviesta į Lauros magistro darbo kūrimą. Kaip esminę pažinties akimirką galėčiau išskirti pasirodymą Auksinių kryžių apdovanojimų ceremonijoje. Nuo tada ir prasidėjo dar daugiau bendrų projektų, užsimezgė dar stipresnė draugystė ir seserystė.

Laura: Apie Agnę noriu šiek tiek pati pasakyti iš savo pusės. Agnė prisijungė prie kūdikių spektaklio kūrimo tik trečioje dalyje. Jai ši patirtis – pirmoji. Man, asmeniškai, labai norėjosi moteriškos komandos šiame etape. Artimiau susipažinome su Agne statant mano režisuotą spektaklį „Mėlyni pelenai“. Agnė ir Elinga tuomet atliko pagrindinius vaidmenis. Artimesnė draugystė prasidėjo kai važiavome į Aušvicą. Ta išgyventa patirtis drauge atvedė mane į gilesnį pažinimą ir pajautimą joje glūdinčio moteriškumo ir švelnumo. Ir aš tikrai labai noriu, kad ji būtų mūsų komandoje ir toliau.

Interaktyvaus šokio ir judesio spektaklio kūdikiams „Debesų lopšinė“ premjera įvyks spalio 25 d., ir lapkričio 22 d., 11  ir 12 val. Klaipėdos dramos teatre.