Augustė Pociūtė - aktorė, norinti vaidinti ir Vilniuje, ir Klaipėdoje

Mergina krimto režisūros studijas Klaipėdos universiteto dabartinėje Menų akademijoje. Tačiau supratusi, kad vaidinti jai "limpa" labiau nei režisuoti, ji nusprendė žinias pagilinti sostinėje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Įdomu, kad jos kursą globoja vienas ryškiausių Lietuvos teatro režisierių - Oskaras Koršunovas.

"Režisūros studijos man padėjo suprasti režisierių. Turbūt dėl to aš esu atviresnė jo idėjoms, kūrinio interpretacijai ir kartu šios žinios padeda giliau analizuoti savo pačios vaidmenis. Tai leido man suprasti, kad vaidmuo yra skirtas ne man, o tikslui, idėjai, kūriniui ir režisūriniam sumanymui", - sako mergina.

Apie sostinės pranašumus

Vis dėlto įvardinti skirtumų tarp sostinės ir uostamiesčio teatralų kalvės Augustė nesiryžo. Esą viskas priklauso nuo kurso vadovo, kuris pasuka savo studentus reikiama linkme.

"Na, Menų akademijos Režisūros katedra yra Klaipėdos universiteto dalis, todėl studijų programoje privalo būti bendrų universitetinių dalykų. Taigi lieka mažesnis kiekis kreditų, kuriuos būtų galima skirti labiau su specialybe susijusioms paskaitoms. O Lietuvos muzikos ir teatro akademija yra specializuota aukštoji mokykla ir studijų programos yra tikslingiau orientuotos į specialybę. Kitas dalykas, sostinėje turi daugiau užklasinės veiklos. Užklasine veikla vadinu spektaklius ir kitus kultūrinius renginius, kurių pasirinkimas Vilniuje kur kas gausesnis", - sostinės privalumus vardijo aktorė.

Pastebi tai, ko nepastebi kiti

Papasakok, kaip sekasi dirbti su vienu ryškiausių Lietuvos teatro režisierių? Ko iš jo išmokai? - teiravosi "Vakarų ekspresas".

Dirbti su režisieriumi Oskaru Koršunovu yra be galo įdomu. Repeticijos yra labai produktyvios, skatinančios tobulėti. Mane nuolat stebina, kaip jis pastebi pjesėse tai, ko nepastebime mes, studentai. Ir dažnai tai būna "raktas", atrakinantis spektaklį. O mums tai net į galvą nešauna...

O. Koršunovas puikiai jaučia aktorių, žino, kaip prie jo prieiti, kaip suprasti. Režisieriaus pastabos yra labai taiklios ir aktorius niekuomet neatsiduria aklavietėje.

Kokia atmosfera vyrauja repeticijų metu?

Didžiąją laiko dalį vyrauja darbinga, susikaupimo kupina atmosfera. Repeticijų metu režisierius neleidžia aktoriui atsipalaiduoti. Net jei tuo metu nevaidini scenoje, vis tiek turi stebėti repeticiją, klausytis pastabų.

Žinoma, kuo arčiau premjeros diena, tuo sunkiau.

Ar planuoji grįžti į savo gimtąją Klaipėdą?

Į uostamiestį grįžtu nuolat, kai tik turiu laisvo laiko. Juk čia mano namai, šeima. Žinoma, artėjant studijų pabaigai, mintis apie darbą uostamiestyje irgi kyla.

Manau, norėčiau gyventi tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Taip gyventi puikiai pavyksta mano dėstytojui Dariui Meškauskui.

Kokie tavo ateities užmojai?

Noriu vaidinti, įsitvirtinti savo profesijoje. Tačiau norint pasikloti tvirtą pamatą, reikia įdirbio.

Su kursiokais norėtume įkurti improvizacijos trupę, kadangi ketverius metus mokėmės improvizacijos meno su Andriumi Žebrausku ir dabar rengiame improvizacijų vakarus, kurie sulaukia vis didesnio žiūrovų susidomėjimo.

Apie naujas seno spektaklio prasmes

Papasakok apie savo vaidmenį monospektalyje "Sudie, derintojau!", kuris praėjusią vasarą tarptautiniame monospektaklių festivalyje Kijeve laimėjo grand prix. Kuo tau buvo įdomus vaidmuo šioje šiuolaikinės Lolitos istorijoje?

Kai pradėjome statyti šį spektaklį, aš dar lankiau mokyklą, buvau panašaus amžiaus kaip ir pjesės herojė, todėl puikiai ją supratau. Man tai buvo didžiulė patirtis.

"Mono" žanras yra didelis iššūkis kiekvienam aktoriui, o aš nuo to pradėjau savo profesinį kelią. Dabar džiaugiuosi tuo, kad šiame vaidmenyje vis dar atrandu naujų dalykų, kurių anksčiau nesupratau, keičiasi ir mano požiūris, o spektaklis įgauna vis naujų prasmių.