"Apeirono" teatre - pamąstymai apie gyvybės ištakas

Šis spektaklis yra tarsi sala, lotyniškoji insula, kurios matmenis tyrinėja šių dienų robinzonai kruzai. Šimtmečius netyla diskusijos apie galimybę išgyventi visuomenėje kaip individui. Šiam "individualios visuomenės" paradoksui skirtas kone visas žmogaus auklėjimas, aukštojo mokslo ir komunikacijos trenažai, utopinės viltys apie konkurencinius pranašumus.

Iki šiol filosofai tik skirtingai interpretavo insuliaciją, tačiau iš tiesų tikslas yra į ją įsiklausyti. Tuo tikslu nebūtina iš jos išsivaduoti. Veikiau - įsivaduoti!

Bet mes judame priešinga kryptimi: vieną salą keičiame kita, vienas įsčias kitomis, vieną kalbą kita kalba, vieną šalį kita šalimi. Galbūt transformacijos matuojamos ne šalimis, o lukštais ir lizdais? Bene jų yra daug: chirotopas, fonotopas, uterotopas, termotopas, erototopas, ergotopas, teatrotopas ir kt. Šiuos "topus" perskrodžia visaapimanti, grėsminga, kosminė tyla, o kartu - tik tyla kiaušinyje. Ji yra gyvybės ir žmogiškos komunikacijos ištaka. Ji pirmesnė nei visos civilizacinės išraiškos, todėl:

Galimai nebus čia dramatiškos istorijos ir netikėtų siužeto vingių.

Nebus juoko iki ašarų.

Nebus specialiųjų efektų.

Nebus nuogybių.

Nebus nuoseklumo.

Nebus provokacijų.

Nebus mirties tikrai.

Spektaklio režisierė ir dramaturginio eskizo autorė - Eglė Kazickaitė

Aktoriai: Greta Kazlauskaitė, Kristina Švenčionytė, Erika Kubiliūtė.