Aktorius Valentinas Masalskis: „Autonomija pirmiausia yra mano ribos“

Ugnė Kačkauskaitė

2018-04-28 08:00

Gegužės 3 – 5 dienomis Valstybinis jaunimo teatras į Klaipėdą atveža Europos teatro meistrų darbus, pastatytus Jaunimo teatro scenoje. Vienas iš spektaklių, kuris gegužės 4 dieną bus parodytas Klaipėdos dramos teatre - vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo darbas „Autonomija“. Spektaklyje pagrindinį vaidmenį kuriantis aktorius Valentinas Masalskis sako: „spektaklis apskritai yra apie mūsų autonomiją. Autonomiją šeimoje, apie šeimos užsidarymą (vienų nuo kitų), apie melagystes, paslaptis...“ Apie spektaklį, vaidmenį, teatro žiūrovą ir kiekvieno iš mūsų asmeninę autonomiją, kalbamės su aktoriumi.

Su Árpádu Shillingu dirbate jau antrą kartą. Jūsų pirmasis susitikimas įvyko spektaklio „Didis blogis“ repeticijose (pastatytas LNDT, 2015 m.) Kaip vertinate bendradarbiavimą su šiuo režisieriumi? Kaip manote, kas jam svarbu dirbant su jumis, kaip aktoriumi?

Iš tiesų tai jau ne pirmas mano darbas su Árpádu. Režisierius yra visada pasiruošęs psichologiškai, jis labai intelektualus, kartu turi ir žvėriško gaivalo, fanatizmo, azarto... Jis gali mestis į bet kokią situaciją. Iš pradžių repeticijose režisierius būna labai liberalus, vėliau jo liberalumas pereina į diktatūrą. Bet mes keistai suprantame žodį „diktatūra“: juk iš tiesų režisieriai, dirigentai, vadovai ir yra diktatoriai. Režisieriaus diktatūra reiškia: „Visi pakluskime bendrai, scenoje perteikiamai idėjai.“ Todėl Árpádas mus spaudžia, kad visi pradėtume tarnauti tam tikrai idėjai arba temai. O jis yra vedlys, savo pavyzdžiu rodantis, kaip tai padaryti.

Beje, turiu pasakyti, kad su didžiule pagarba žiūriu į tai, ką šis režisierius daro savo šalyje: kito tokio socialaus žmogaus, kuris taip rūpintųsi silpnesniojo situacija, kaip tai daro Árpádas, aš per savo gyvenimą dar nesu sutikęs...

Režisierius garsėja netradiciniu spektaklių statymo būdu. O kaip jūs apibūdintumėte režisieriaus darbo metodą?

Svarbiausia jam – kūryba kartu. Tai, kaip jis bendrauja, yra būdinga visiems didiesiems menininkams, kurie sunaikina savo egoizmą, nekuria dirbtinio atstumo tarp savęs, kaip režisieriaus, ir aktoriaus. Árpádas kiekvieną kartą primindavo, kad mes kuriam kartu. Bet, priėjęs iki tam tikro etapo, jis viską perima į savo rankas, nes turi suvaldyti temos ir dramaturgijos formas.

Manau, kad dabar teatre – naujas periodas. Anksčiau teatras buvo istorijų papasakojimo ir melo meka, o dabar – kitaip. Kadangi gyvenimas aplink žmones pasidarė toks teatrališkas, melagingas, jame tiek daug netiesos, pradedu jausti, kad žmonės į teatrą greitai ateis pasibendrauti apie kažką labai svarbaus. Galbūt kaip į kažkokį diskusijos klubą. Žiūrovas net nebenori, kad jam būtų kažkas suvaidinta, jis to nebereikalauja iš aktoriaus. Dabar žiūrovas tikisi begalinio nuoširdumo, kurio trūksta gyvenime.

Tad, galima sakyti, kad tam tikra prasme, keičiasi tiek teatro, kaip institucijos, sąvoka, tiek žiūrovų lūkesčiai?

Žiūrovas į teatrą gali ateiti ieškoti net ne tiesos, bet nuoširdumo, žmogiškojo ryšio, kurio pasigenda gyvenime. Dominuoja internetinis, virtualus ryšys. Mūsų gyvenime atsirado labai daug narcisizmo, konformizmo, kosmetinių šypsenų. Gali būti, kad teatras taps sielos gydymo įstaiga. Kolektyvinio buvimo vieta. Kodėl žmonės seniau eidavo į bažnyčią? Todėl, kad norėjo rasti bendruomeninį ryšį. Bažnyčios, krikščionybės esmė slypėjo toje suburtoje bendruomenėje. Kadangi pasaulyje ir Europoje to ryšio per bažnytines institucijas pasigendama, manau, atsiranda labai daug galimybių atėjus į teatrą atrasti kažką bendro… Jeigu mes, aktoriai, norime kalbėti, bendrauti, su žiūrovu, manau, reikėtų susirūpinti ir mūsų pačių švara... Galvoju, kad teatro ateitis yra būtent tokia, o Árpádas ir eina šiuo keliu. Man atrodo, režisierius ieško begalinės tiesos scenoje. Jis iškart pajunta pervaidinimą. Tada aktorių sustabdo. Ne be reikalo režisierius tiek daug keičia, gludina scenas, nes nori begalinės tiesos. Nori natūralumo, kuris trykšta iš žmogaus gelmių.

Minėjote dirbtines šypsenas. Pagalvojau: galbūt šiais laikais žmonės nebemoka būti natūralūs, ir čia yra esminė problema? Galbūt socialinėje erdvėje žmogui nebepavyksta atsipalaiduoti, elgtis natūraliai? Kaip manote, iš ko apskritai kyla visa ši įtampa?

Kalbėčiau apie atskirus atvejus: apie Lietuvą, Europą ir Ameriką. Jeigu imtume Europą arba Ameriką – ten šimtmečiais buvo keliaujama iki šitos šypsenos. Ten ji dirbtina, nes Amerikos ir Europos gyventojai šypseną praktiškai gauna su genais. O mūsuose egzistuoja priverstinė šypsena. Todėl, kad norime atrodyti natūralūs, bet mūsų buitinė, namų kultūra yra netoli pažengusi. Mums būdingas noras konfliktuoti, būti nepatenkintiems, siekis reikalauti iš kitų, bet ne iš savęs… Dėl to mes tarsi priversti šypsotis, nors nenorime. Todėl pykstame. Širstame netgi ant to, kuris iš tiesų laimingas ir šypsosi nuoširdžiai… Sakom: „Jis vaidina.“ Ne, jis nevaidina. Bet manau, kad tai yra mūsų homo sovieticus kultūra, po kurią mes dar kapanojamės, kapanojamės, kapanojamės, ir, deja, labai sunkiai išsikapanosim. Gaila, bet man jau turbūt neteks to pamatyti. Šis nepasitenkinimas trykšta ypatingai iš mano kartos.

Sugrįžtant prie spektaklio *„Autonomija“: norisi daugiau sužinoti apie jūsų kuriamą personažą. Koks jis yra? Ką jis patiria, išgyvena šiame spektaklyje?***

Spektaklis apskritai yra apie mūsų autonomiją. Autonomiją šeimoje, apie šeimos užsidarymą (vienų nuo kitų), apie melagystes, paslaptis...

Mano kuriamas personažas – šeimos galva, Valentinas. Jis – senas, daug pasiekęs verslo žmogus, turintis labai savotišką supratimą apie laisvę, tiesą, darbą. Jame daug demagogijos, sofistikos. Valentinas mano, kad taip, kaip jis, daryti gali visi, ir iš visų to reikalauja. Neatitinkančius jo standartų žmones jis labai greitai nurašo. Ir tai gali būti net jo paties vaikai. Šis žmogus laiko ir riša kartu visą šeimą, visus juos yra priglaudęs. O šią šeimą supa daug paslapčių ir melagysčių. Didelė šeima išgyvena dekadansą, jos nariai, kaip ir pats Valentinas, nesusitvarko su savo praeitimi.

Valentinas – senas žmogus, man graži jo mirtis. Paprastai šie dideli, svarbūs žmonės įsivaizduoja, kad jie mirs apsupti artimųjų ir jų meilės… Bet dažniausiai tokie žmonės iš gyvenimo išeina netikėtai. Krinta labai paprastai. Valentinas būtent toks.

Ką Jums reiškia gyventi laikotarpiu, kai turite galimybę rinktis?

Aš visada turėjau galimybę rinktis. Ir taip gyvenau visada. Kai atėjau į teatrą, man buvo 22 metai, davė pagrindinį vaidmenį. Bet aš pasakiau: „Ne, man tai neįdomu, aš nevaidinsiu.“ Gavau griežtą papeikimą. Bet tai ir yra teisė rinktis. Gavau dar vieną rolę, bet vėl atsisakiau, vėl gavau griežtą papeikimą. Po trečio papeikimo man grėsė išėjimas iš teatro. Nebijojau. Pasirinkimas priklauso nuo mūsų gyvenimo būdo. Visada sakau ir studentams, ir aktoriams, kad mes patys susikuriame teatrą. Aš niekada nebuvau teatre, kuriame nebuvo kūrybos. Mes patys pasirašom sau nuosprendį. Kaip Hermanas Hesė sako: „Žmogus pasirašo sutartį su mirtimi, jis duoda sutikimą savo mirčiai“, taip ir mes, duodam sutikimą teatrui. Jeigu tau nepatinka teatras, išeik, ieškok tokio teatro, kokio tu nori. Dėl to man visada teatras buvo labai kūrybingas. Taip nebūna, kad ateisi į gerą teatrą ir jame būsi. Tokio teatro nėra, kaip ir gyvenimo. Mes jį pasidarom tokį, kokį įsivaizduojam, kokio norim, kokio mums jo reikia. Todėl pasirinkimus dariau nuo pat pradžių. Nebuvo tokio dalyko, kad sistema man padėtų pasirinkti.

Vadinasi, čia svarbiau asmenybės požiūris, o ne pati sistema?

Nemanau, kad tas rūbas per sistemas pasikeičia. Bet kokia sistema nori iš individo atimti individualumą, kad jis tarnautų sistemai. Ji nenori marginalo. Sistema jį gerbia, bet ji iš asmens nori atimti pačią autonomiją, individualumą. Ji nori, kad taptum sraigteliu visoje didelėje mašinoje. Dėl to vengiu politinių pobūvių, visą laiką stengiuosi būti marginalas, nesivelti į tai. Reikia atminti: nekūrybiškam teatre kūrybiško teatro nerasi. Negalima sakyti, kad mūsų teatras nekūrybingas: jei jis toks, tuomet reikia jį pačiam ir padaryti kūrybingą, arba jame nebūti. Tai kodėl ten būni, jei sakai, kad jis nekūrybingas? Daryk kažką, keisk! Tas pats su švietimo arba mokymo sistema. Reikia eiti ir kažką pataisyti. Savo studentams mėgstu kartoti vieną pavyzdį. Sakau: „Jeigu jums patinka toks teatras, koks dabar yra Lietuvoje arba užsienyje, tuomet jūs net neikit, net nesimokykit, nedirbkit teatre. Nes jūsų vieta jau yra užimta. Jūs turite rasti, kas tame teatre yra blogai, ir eiti pataisyti. Ir nieko daugiau: tik pataisyti tą vietą. Neatmesk viso teatro, teatras yra šimtmečiais gerai pastatytas, tik pataisyk tą vieną gabaliuką.“ Pavyzdžiui, man teatre trūko emocionalumo. Man patiko spektaklių forma, patiko natūralumas, bet kartais trūkdavo emocionalumo. Ir aš galvojau, kad teatre reikia daugiau iškrovos, atsidavimo, emocijos. Ėjau, stengiausi tai daryti. Nežinau, ar nors kiek padariau, bet visą laiką to reikalauju. Tik šio vienintelio dalyko, daugiau nieko. Ir iš savęs, ir iš kitų. Tą darau ir su studentais. Pedagogas man yra kaip mano tėvas: jis kartu su mama mane supažindino su gamta, su svetingumu, išmokau statyti namą, mylėti gamtą, žemę... o viso kito jie negalėjo išmokyti– neskaitė knygų. Visa tai aš turėjau išmokti, susirasti pats: knygas, bilblioteką, kiną, teatrą. Tėvai man davė labai daug. Bet tas daug yra tik vienas tarpelis visame gyvenime. Taip ir pedagogas: jis užpildo tik vieną tarpelį, nes visko negali duoti, išmokyti.

O kas Jums yra autonomija? Asmeninė autonomija?

Autonomija pirmiausia yra mano ribos. Šiais laikais autonomiją galima apibūdinti tokiais žodžiais, kaip brendas, charizma. Juk tai autonomijos dalis, toks žmogus kuria savo įvaizdį, charakterį. Bet aš norėčiau pakalbėti apie neigiamą autonomijos pusę: iškreiptos autonomijos, kurią žmogus naudoja tam, kad griautų kitus. Pavyzdžiui, ar niekada neteko sutikti tokio tipažo žmogaus, ypatingai dėstytojo: jis įeina, bet tu jo nieko nepaklausi, nes jis vaikščioja kaip koks ąsotis su sienelėmis, ir tu, kaip paprastas žmogus, per tas sieneles neprisibelsi. Jeigu ko nors paklausi, bet kokiu atveju jam atrodysi kvailys. Nes štai jis viską žino, jis susikūręs tokį įvaizdį. Jis yra gyva autentika, gyva autonomija. Ir vaikšto toks stiklinis ąsotis, teliuškuojasi sau, nes jis yra vienas, išskirtinis, mąstantis... Yra ir tokių autonomijų, deja.

Turbūt mes vis tiek patys susikuriame autonomiją. Man labai patinka toks pasakymas: „Galima ieškoti savęs, bet sutarkim iškart dėl vieno: savęs mes nesurasim niekada.“ Aš taip pat ir autonomiją suprantu: mes jos norime, bet, jeigu aš gyvenu, tai gyvenimas į mano autonomiją kreipiasi įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, suplanuoju gyvenimą vienaip, bet mane koks nors įvykis staigiai išmuša. Autonomiją galima suprasti kaip asmeninę mano apsaugą arba kaip savo vidaus turtingumą, intelektą, bet galima suprasti ir taip, kad aš jos neturiu. Man patinka Viktoro Franklino posakis, kuriuo norėčiau vadovautis: „Aš tampa aš, tik susitikdamas su tu.“ Reiškia, manęs nėra, kol nėra tavęs.